Nõjus (sen. hebr. Noach – ramybė; gr. Nōe), Senojo Testamento personažas, teisuolis. Nepalaužiamo tikėjimo Dievu simbolis. Enocho vaikaitis; dešimtas ir paskutinis patriarchas iki pasaulinio tvano. Per sūnus Semą, Chamą ir Jafetą Nojus pratęsė žmonių giminę. Apie Nojų pasakojama Pr 6–9; dangiškosioms būtybėms ėmus vesti žemės dukras, žemėje atsirado pagedusi ir smurtaujanti milžinų karta. Dievui jie visi atrodė nusidėjėliai ir tik vienas Nojus rado palankumą jo akyse. Dievas nusprendė nubausti žmoniją tvanu ir apie tai įspėjo Nojų, nes šis buvo teisus vyras, savo kartoje be dėmės, nes ėjo su Dievu (Pr 6, 9). Jam Dievas liepė pasistatyti laivą pagal jo griežtus nurodymus (trys laivo aukštai simbolizuoja tris pasaulio ir tris gyvybės medžio dalis) ir į jį pasiimti po kiekvienos rūšies gyvūnų porą. Sulipo į laivą pats Nojus, žmona ir sūnūs su žmonomis. Tvanas laikėsi 150 dienų, o Nojaus laivas sustojo Ararato kalnuose (Pr 8, 1–4). Nojus išleido varną patikrinti, ar matyti žemė, bet šis grįžo, t. p. grįžo ir balandis. Trečią kartą balandis grįžo su alyvmedžio lapu – tai buvo ženklas, kad vanduo atslūgo. Dar po 7 dienų paleistas balandis nebegrįžo. Dievas sudarė su Nojumi Sandorą, kurią žymi vaivorykštė. Dievas pažadėjo Nojui, kad nebenaikins gyvūnų, garantavo nuolatinę metų laikų kaitą (Pr 8, 20–22), bet Nojų ir jo palikuonius įspėjo, kad pareikalaus atsiskaityti už žmogaus gyvybę (Pr 9, 5). Po tvano Nojus pradėjo dirbti žemę ir veisti vynuogyną. Jis netapo nemirtingas kaip jam artimi šumerų akadų mitiniai veikėjai Ziusudra, Atrachasis ir Utnapištis. Kai išgėręs per daug vyno Nojus nuogas užmigo, jo sūnus Chamas iš jo pasijuokė, o Semas su Jafetu išsyk jį pridengė. Nojus juos palaimino, o Chamo palikuonims skyrė vergauti (Pr 9, 26).
Vėlesnėje žydų agadinėje tradicijoje Nojus pristatomas kaip kultūrinis herojus, išradęs vyndarystę ir arklą; kitur pabrėžiama jo kaip Dievo išrinktojo statusas, nes nuo kūdikio sklidusi šviesa apšvietė visus namus, o Nojus tik gimęs atsikėlęs ir ėmęs melstis. Pabrėžiamas Nojaus rūpestis žmonėmis ir gyvūnais. Rabinistinėje literatūroje Dievo su Nojumi Sandora yra kartu ir visos žmonijos Sandora, kurios laikydamasis gali išsigelbėti net ir ne žydas. Krikščionybėje Nojaus laivas lyginamas su Bažnyčia (1 Pt 3, 18–22). Islame Nojus turi pranašo statusą. Vienoje Korano suroje aprašomi tvano įvykiai, kitoje (Nuh) – pasakojama, kaip Nojus gavo dievišką pavedimą skelbti stabmeldžiams apie vienatinį Dievą Alachą.
Ankstyvosios krikščionybės ir vidurinių amžių Vakarų Europos bažnytiniame mene Nojus dažniausiai vaizduojamas su kitais tvirtą tikėjimą simbolizuojančiais bibliniais veikėjais Danieliumi ir Abraomu. Žymiausias yra Michelangelo Siksto koplyčios freskų ciklas Tvanas, Nojaus aukojimas, Nojus, apsvaigęs nuo vyno. Venecijos Šv. Morkaus katedros vietos meistro mozaikų ciklui, vaizduojančiam Nojų, būdinga Bizantijos meno įtaka. Nojus vaizduojamas ir literatūroje (F. Rabelais romane Gargantiua ir Pantagriuelis, A. A. Milne’o apakyme Prieš tvaną, J. B. Singerio knygoje vaikams Kodėl Nojus pasirinko balandį).
2182