noktiùrnas (pranc. nocturne – naktinis), muzikos kūrinys, skirtas atlikti naktį arba atkurti nakties nuotaikas.
18–19 a. pradžioje itališku terminu notturno vadinta divertismentų rūšis, artima kasacijai ir instrumentinei serenadai. To meto noktiurnas – daugiadalis kūrinys pučiamiesiems arba styginiams ir pučiamiesiems instrumentams, skirtas atlikti naktį lauke (W. A. Mozarto, J. M. Haydno noktiurnai). Būta ir vokalinei serenadai artimų vienadalių vokalinių noktiurnų vienam ar keliems balsams, dažnai be instrumentinio pritarimo (W. A. Mozarto, G. Verdi, G. A. Rossini noktiurnai). Noktiurnais vadintos ir nakties scenos operoje.
Prancūzišką terminą nocturne 1813 pirmą kartą pavartojo J. Fieldas. Jis sukūrė apie 20 noktiurnų fortepijonui, įtvirtino šį žanrą kaip nedidelę lyrinę svajingo ar elegiško charakterio, dažniausiai reprizinės 3 dalių formos pjesę. J. Fieldo tradiciją pratęsė F. Chopinas. Jis sukūrė 21 noktiurną fortepijonui ir išplėtojo ekspresyviąsias fortepijono galimybes. R. Schumannas akcentavo noktiurno fantastinius bruožus.
19 a. noktiurnus kūrė M. Glinka, A. Borodinas, F. Lisztas, P. Čaikovskis, E. H. Griegas, A. Skriabinas, G. Fauré, F. Mendelssohnas‑Bartholdy, G. Bizet, C. A. Debussy. 20 a. minėtini M. Regerio, E. Satie, F. Poulenco, R. Vaughano Williamso, P. Hindemitho, B. Bartóko, B. Britteno, D. Šostakovičiaus, A. Chačaturiano noktiurnai.
Noktiurnų sukūrė M. K. Čiurlionis, J. Naujalis, S. Vainiūnas, V. Klova, B. Dvarionas, J. Pakalnis (balete Sužadėtinė).
1571