nomenklatūrà (lot. nomenclatura – vardų sąrašas), SSRS partinių ir sovietinių valdymo įstaigų vadovaujantieji darbuotojai. Sudarė privilegijuotą SSRS valdininkų sluoksnį, kurio sudėtį neviešai reguliavo SSKP (Sovietų Sąjungos komunistų partija) vadovaujamosios institucijos. Nomenklatūros apraiškų yra posovietinėse šalyse.
Nomenklatūra Lietuvoje
Lietuvoje partinės nomenklatūros formavimo praktika kartu su sovietine politine sistema buvo įdiegta 1940 06 SSRS okupavus šalį. Jos tikslas – per trumpą laiką išplėsti ir sustiprinti partijos įtaką visoms valstybinėms, ūkinėms, kultūros ir kitoms įstaigoms, neleisti į vadovų postus patekti vadinamųjų priešiškų klasių atstovams ir politiškai nepatikimiems žmonėms. Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) ir Lietuvos komunistų partijos vadovaujamųjų institucijų nomenklatūrai priskirti dažniausiai LSSR partinių ir sovietinių valdymo įstaigų darbuotojai sudarė hierarchinę, iki smulkmenų apgalvotą kadrų sistemą (valdančiąją klasę). Į aukščiausiąsias LSSR pareigybes (1952 jų buvo 275 – Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas ir kitų struktūrų sekretoriai, Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo, Ministrų Tarybos, komjaunimo, profesinių sąjungų vadovai) nomenklatūros kadrus skyrė Visasąjunginės komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetas. Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto nomenklatūrai priklausė apie 2000, sričių komitetų nomenklatūrai – 4900, miestų ir rajonų partijos komitetų nomenklatūrai – daugiau kaip 35 000 vadovaujančiųjų darbuotojų.
1952 Lietuvoje iš viso buvo daugiau kaip 42 000 nomenklatūrinių pareigybių. Nomenklatūros sistemos veikimą kontroliavo ir ją kuravo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Kadrų skyrius. Nomenklatūros darbuotojai buvo skiriami ir iš pareigų šalinami slapta, visuomenei nieko nežinant. Pokario metais beveik pusė nomenklatūros darbuotojų buvo rusakalbiai, daugiausia atsiųsti iš SSRS. Partinė nomenklatūra buvo sudaroma organizuojant masines vadovaujančiųjų darbuotojų, daugiausia lietuvių, šalinimo iš darbo dėl politinių motyvų (nemažai jų buvo suimami, tardomi, kalinami) kampanijas. Nomenklatūros raidą lėmė vėlesnio laikotarpio administracinės reformos arba politinės permainos.
Nuo 6 dešimtmečio antros pusės iš Lietuvos komunistų partijos ir valstybinių institucijų rusakalbius pareigūnus pradėjo išstumti nauja lietuvių nomenklatūros darbuotojų karta, turinti aukštąjį arba aukštesnįjį išsilavinimą. Nuo 6 dešimtmečio pabaigos–7 dešimtmečio pradžios tarp nomenklatūros darbuotojų sparčiai daugėjo techninės inteligentijos atstovų, kurie buvo racionalesni, mažiau nei senosios kartos boševikų veikėjai linkę griebtis nepagrįstos prievartos. Tarp jų radosi nemažai kvalifikuotų darbo organizatorių, vėliau – patriotiškai nusiteikusių žmonių, švelninusių ne vieną nepalankų SSRS valdžios sprendimą.
Nuo 8 dešimtmečio vidurio dėl Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto I sekretoriaus P. Griškevičiaus kabinetinio vadovavimo stiliaus (vadovavo per savo pavaduotojus – šio komiteto sekretorius, t. p. Ministrų Tatybos pirmininkus) Lietuvoje įsigalėjo paradiškumas, pataikavimas, nomenklatūros, ypač partinių darbuotojų, neveiklumas, protekcionizmas, korupcija. Menkiau kontroliuojama nomenklatūra vis labiau savavaliavo, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi (dėl to būta skundų SSKP vadovybei, nuobaudų, net iškelta baudžiamųjų bylų). Nomenklatūrai priklausantys pareigūnai turėjo nemažai privilegijų: gaudavo gerus butus, didelius atlyginimus ir jų priedus, deficitinių prekių (didžiuosiuose miestuose veikė maisto ir kitų prekių specialiųjų parduotuvių tinklas), gydėsi tik jiems skirtose gydymo įstaigose, valstybės lėšomis ilsėdavosi. Šios ir daugelis kitų pusiau luominėmis tapusių privilegijų kėlė visuomenės pasipiktinimą, pavydą, didino priešiškumą sovietinei santvarkai.
2769