nominalistinė pinigų teorija

nominalstinė pinig teòrija, viena pirmųjų pinigų teorijų, pagal kurią pinigų vertę lemia valstybės nustatytas jų nominalas. Nominalistinės pinigų teorijos užuomazgų galima atrasti dar vergovinės santvarkos laikais, pavyzdžiui, Aristotelio raštuose, galutinai ši teorija susiformavo 17–18 amžiuje Didžiojoje Britanijoje (pradininkai G. Berkeley, J. Steuartas). Šios teorijos požiūriu pinigai yra tik sutartiniai ženklai, kuriems valstybės valdžia suteikia teisėtos mokėjimo priemonės statusą siekdama palengvinti prekių mainus šalies ūkyje. Į apyvartą išleidžiamų pinigų esmė – būti idealiu kainų mastu ir mainų priemone. Pinigus kuria ir jų nominalą nustato valstybė, patys savaime jie nėra prekė ir neturi vidinės vertės. Pinigų nominalioji vertė nepriklauso nuo jų sudėtyje esančių tauriųjų metalų vertės, dėl to valstybė gali išleisti į apyvartą nevisavertes bilonines monetas ir popierinius pinigus. 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pirmoje pusėje nominalistinė pinigų teorija tapo vyraujančia pinigų teorija. Ją plėtodami G. F. Knappas, J. M. Keynesas siūlė visiškai atsisakyti aukso standarto. Pasak jų, geriausia pinigų forma yra auksu nepadengti popieriniai pinigai, kurių emisiją valstybė gali greičiau ir paprasčiau reguliuoti pagal šalies ekonomikos poreikius, kaip tai ir daroma 21 amžiaus pradžioje.