nomograma vamzdžių skersmeniui nustatyti pagal jais tekančios naftos debitą ir rekomenduojamą srauto greitį: 1 – debito skalė, 2 – vamzdžių skersmens skalė, 3 – srauto greičio skalė (raudonos tiesės ir 2 skalės sankirtos taškas rodo linijos vamzdžio skersmens reikšmę)
nomogramà (gr. nomos – įstatymas, dėsnis, nuostatas + gramma – rašmuo), kelių kintamųjų dydžių funkcinį ryšį vaizduojantis brėžinys, iš kurio neskaičiuojant (paprastomis geometrinėmis operacijomis) randamos vieno kintamojo apytikslės skaitinės reikšmės, kai žinomos kitų kintamųjų reikšmės. Kiekviena kintamojo reikšmė žymima tašku arba kreive ir iš jų sudaromos skalės arba binarieji kūnai (2 kintamųjų kitimo dvimatė sritis, kurios kiekvienas taškas reiškia skaičių dvejetą). Dažnesnės – išlygintų taškų (funkcinė skalė, vaizduojanti 2 kintamųjų dydžių ryšį), tinklinė (sudaryta iš tiesių arba kreivių šeimų) ir transparentinė (sudaryta iš 2 plokštumų, kuriose vaizduojami skalės binarieji kūnai ir kreivių šeimos); lygtims su keliais kintamaisiais spręsti – sudėtinė (paprastai sudaroma iš išlygintų taškų ir tinklinės nomogramos). Nomogramos taikomos kaip skaičiuoklės arba kaip sudėtingo uždavinio grafinis vaizdas. Vis dar naudojamos kai kuriose srityse: šiluminėje technikoje, klimatologijoje (higrometrinė monograma), medicinoje (chirurgijoje, antropologijoje, ginekologijoje, hematologijoje); pvz., pagal sudarytą nomogramą nustatomas žmogaus kūno masės indeksas, paciento dar toleruojamas prarandamo kraujo didžiausias kiekis ir kita.
Nomogramų teoriją praktiškai išplėtojo 19 a. antroje pusėje Philbertas Mauriceʼas d’Ocagne’is (Prancūzija). Inžinerijoje plačiai naudota iki 20 a. 7 dešimtmečio pabaigos, kol paplito kompiuteriai.