nomotètiniai metòdai (gr. nomothetikos – susijęs su įstatymų leidyba), metodai, kuriais tiriami pasikartojantys reiškiniai, nustatomi jų dėsniai. Nomotetiniai metodai remiasi kiekybine analize, matavimais. Priešingi idiografiniams metodams. Pirmasis mokslus į nomotetinius (tiriančius dėsningus gamtos reiškinius) ir idiografinius (tiriančius unikalius reiškinius) pradėjo skirti vokiečių filosofas W. Windelbandas. Nomotetinių metodų terminą pirmasis pavartojo Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas G. W. Allportas knygoje Asmenybė: Psichologinė interpretacija (Personality: a Psychological Interpretation 1937). Nomotetinės yra daugelis psichologijos diagnostinių metodikų, grupinių normų (norma). Nomotetiniais metodais paremti tyrimai neatskleidžia asmenybės unikalumo, individualumo (aprašant tik tipinius žmogaus bruožus prarandama svarbiausia informacija apie jį). Psichologai nesutaria, kurie iš metodų (nomotetiniai ar idiografiniai) labiau tinka asmenybei tirti ir diagnozuoti.
2271