nonkonformstai (lot. non – ne + conformis – panašus, atitinkantis), diseñteriai (angl. dissenters < lot. dissentio – nesutinku), 17–20 a. vartotas Didžiosios Britanijos protestantų, nepriklausančių Anglikonų bažnyčiai, simbolinis pavadinimas. Pavadinimo tradicija siekia 16 a., kai Elžbietos I (valdė 1558–1603) Anglijos bažnyčios reforma nepatenkinti puritonai (dėl likusių Romos katalikų bažnyčios kulto elementų, vyskupų ir monarcho išlikimo Bažnyčios aukščiausiąja institucija) atmetė 1559 Suprematinį (Act of Supremacy) ir Uniformistinį (Act of Uniformity) aktus. Pasibaigus respublikonų, vadovaujamų O. Cromwellio, valdymui ir panaikinus presbiterionų įstatus nuo 1660 Bažnyčioje vėl pradėta grąžinti anglikoniškąją tvarką. 1662 anglikonų Apeigynas (Book of Common Prayer) tapo privalomas visiems pamokslininkams, todėl dalis kunigų neteko tarnystės. Tada daugelis puritonų, kongregacionistų, baptistų, presbiterionų, kvakerių atsiskyrė nuo Anglikonų Bažnyčios ir pasivadino nonkonformistais. Clarendono ediktu (1665) jiems buvo uždrausta eiti pareigas valstybės tarnybose, atimtos politinės teisės, neleista praktikuoti savo religinio kulto. 17 a. pabaigoje nemažai nonkonformistų bendruomenių sustiprėjo ir išsiplėtė, iškilo žymūs teologai J. Bunyanas, J. Miltonas, J. Owenas, R. Baxteris. 1689 valdant Vilhelmui III Tolerancijos aktu buvo įteisinta visų protestantų nonkonformistų (išskyrus antitrinitorius) religijos praktikavimo laisvė. 18 a. pabaigoje svarbiausia nonkonformizmo šaka tapo metodistai. 19 a. diskriminuojantys įstatymai galutinai panaikinti. 20 a. nonkonformistų Bažnyčios pradėtos vadinti Laisvosiomis Bažnyčiomis (Free Churches).
473