nòrma (lot.), kalbos priemonių ir įgūdžių visuma, kurią turi kiekviena kalba ir tarmė. Nacionalinės kalbos normas nustato kalbininkai, remdamiesi kalbos praktika ir raidos dėsniais. Norma yra svarbu kalbos stabilumui, bet ji – dinamiškas, kintantis reiškinys. Skiriama rašybos, tarties, kirčiavimo, leksikos, gramatikos, stiliaus normos. Bendrinės kalbos norma gali būti suskilusi į dalines normas, būdingas atskiroms funkcinėms jos vartojimo sferoms (medicinos, muzikologijos kalba ir kitos). Bendrinės kalbos normos fiksavimas ir įteisinimas raštu tam tikromis taisyklėmis vadinamas norminimu arba kodifikacija. Normoms paplisti ir nusistovėti didelę reikšmę turi masinės informavimo priemonės, grožinė literatūra, mokykla. Kalbos normos pažeidimas yra kalbos klaida.
L: A. Girdenis, A. Pupkis Bendrinės kalbos normos ir jų kodifikacija / Kultūros barai 1970 nr. 1(61).