nòrma (lot.), elgesio taisyklė, reguliuojanti tam tikrus visuomeninius santykius. Pagal reguliuojamus santykius ir jų reguliavimo priemones skiriamos: techninės (reguliuoja žmogaus ir gamtos santykį), socialinės normos (reguliuoja žmonių tarpusavio santykius), socialinės techninės (pavyzdžiui, sporto žaidimų taisyklės), religinės (reguliuoja žmonių elgesį pagal tam tikrus religijos reikalavimus) normos. Teisės moksle svarbiausios yra socialinės normos. Pagal tai, kas jas nustato ir kaip garantuojamas jų vykdymas, skiriamos teisės normos (reikšmingiausios), moralės, paprotinės (papročiai), visuomeninių organizacijų (korporatyviosios) normos. Jų laikymąsi, priklausomai nuo rūšies, garantuoja įprotis, abipusė nauda, valstybinės ar visuomeninės poveikio priemonės. Moralės normos atitinka konkrečios visuomenės kultūros ir laikotarpio moralės sampratą, išreiškia visuomenės požiūrį į įvairias vertybes (pavyzdžiui, gėrį, blogį, teisingumą, pareigą, garbę) ir dažniausiai yra nerašytos. Jų laikymuisi įtakos turi sąžinė, autoritetas, visuomeninio poveikio priemonės (visuomeninis pasmerkimas už amoralų elgesį), naudingumas, pasmerkimo baimė. Moralės normų laikymasis priklauso nuo asmens principų, tradicijų, auklėjimo ir socialinės aplinkos. Moralės ir teisės normos glaudžiai susijusios, bet moralės normai prieštaraujantis elgesys ne visuomet prieštarauja teisės normai (pavyzdžiui, per brangiai pardavus pigiau įsigytą automobilį artimam giminaičiui būtų pažeistos moralės normos nekalbėk netiesos ir mylėk savo artimą kaip save patį, bet ši veika neprieštarauja teisės normai). Yra sričių, kurias reguliuoja teisės, bet nereguliuoja moralės normos (pavyzdžiui, Lietuvos civilinio proceso kodekse įtvirtintas reikalavimas procesinį dokumentą paduodančiam asmeniui jame pasirašyti ir nurodyti jo surašymo datą negali būti vertinamas kaip moralus ar amoralus, nes jis nėra tiesiogiai susijęs su kitų asmenų teisėmis). Ir teisės, ir moralės normos reguliuoja žmonių socialinį elgesį, dažnai sutampa jų turinys ir tikslai (pavyzdžiui, jose įtvirtinami draudimai žudyti, vogti ir kita). Skirtumus lemia kilmė (moralės norma tampa elgesio taisykle, kai dauguma visuomenės narių ją įsisąmonina ir ima pagal ją norminti kasdienį savo elgesį, o teisės normas leidžia ar sankcionuoja valstybė, nustatyta tvarka įsigaliojusi teisės norma tampa visuotinai privaloma), reguliavimo mastas (moralės normos reguliuoja platesnį visuomeninių santykių ratą, taip pat meilę, draugystę ir kitas sritis, kurių nereguliuoja teisės normos), teisių ir pareigų detalizavimo laipsnis (teisės normos yra griežčiau apibrėžtos, nurodyti teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai, o moralės normos dažniausiai išsako bendrą pareigą, pavyzdžiui, nevok, nežudyk), išraiškos forma (moralės normos, kitaip nei teisės normos, nefiksuojamos teisės aktuose, neturi griežtos sistemos, neskirstomos į šakas, institutus ir kita), būdai, kuriais garantuojamas normų vykdymas (teisės normų vykdymas garantuojamas abipuse nauda ir valstybės prievarta, moralės normų – visuomenės poveikio priemonėmis). Paprotinė norma yra bendroji elgesio taisyklė (paprotys), susidariusi dėl daugkartinio tam tikro elgesio pasikartojimo pakankamai ilgą laikotarpį, tapusi žmonių įpročiu (pavyzdžiui, etiketo, įvairių apeigų norma). Paprotinės normos susiformuoja pamažu, dažniausiai jų laikomasi iš įpročio, asmeninės naudos, jų laikymosi nereikia papildomai garantuoti. Paprotinė norma gali virsti teisės norma, jei ją sankcionuoja valstybė. Visuomeninės organizacijos (korporatyvioji) norma yra tam tikros korporacijos (visuomeninės organizacijos, politinės partijos, susivienijimo ir kitų) nariams privalomos elgesio taisyklės (pavyzdžiui, organizacijos įstatai, statutas). Jų laikymąsi garantuoja tos korporacijos turimos poveikio priemonės (papeikimas, pareigų pažeminimas, pašalinimas iš korporacijos ir kita). Teisės ir visuomeninės organizacijos (korporatyvioji) normos skiriasi pagal jas priimančius subjektus ir reguliavimo mastą.
1837