normalizãcija (lot. normalis – tiesus), normalios padėties (normos) įvedimas, nusistovėjimas, prisitaikymas prie tam tikrų taisyklių ar reikalavimų, nenormalios (netinkamos) padėties taisymas.
Normalizacija socialiniuose procesuose
Socialiniuose procesuose normalizacija gali reikštis dviem formomis. Pirmąją 1975 apibūdino prancūzų filosofas M. Foucault veikale Disciplinuoti ir bausti (Surveiller et punir, lietuviškai Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas 1998), kur jis pabrėžė disciplinos reikšmę. Anot jo, normalizacija – idealizuota veiksmo norma (pavyzdžiui, ideali kareivio stovėsena, žygiuotė), už kurios nepaisymą baudžiama, o už tinkamą atlikimą – atlyginama. Normalizacijos metu naudojama maksimali socialinė kontrolė ir minimalios jėgos sąnaudos (M. Foucault tai vadino disciplinos galia). Ši galia naudojama kariuomenėje, ligoninėse, prieglaudose, mokyklose, gamyklose, įstaigose ir kitur, ji yra viena svarbiausių socialinių struktūrų moderniosiose visuomenėse. Antrąją normalizacijos formą apibūdina normalizacijos proceso teorija, daugiausia taikoma medicinos sociologijoje, gamtos ir technikos moksluose. Ši teorija aiškina socialinius procesus, kuriais nauji mąstymo, darbo ir organizavimo būdai įsilieja į kasdienę rutiną.
Normalizacija sveikatos apsaugos srityje
Teoriją imta taikyti (pradininkas Didžiosios Britanijos sociologas Carlas May) sveikatos apsaugos technologijų naujovių empirinėse studijose, ypač vertinant sudėtingas medicinines intervencijas.
Normalizacija politikoje
Politikoje normalizacija – valstybių suderinimas, konfliktų likvidavimas (kartais naudojant prievartą). 20 amžiaus paskutiniais dešimtmečiais normalizacija buvo vadinamos Čekoslovakijos ir SSRS pastangos likviduoti Prahos pavasarį ir pašalinti jo padarinius.
2271