normãnai, 9 a. Prancūzijos šiaurės vakarinėje dalyje apsigyvenę vikingai ir jų palikuoniai. Iš pradžių jie buvo Danijos, Norvegijos, Islandijos pagonys piratai, plėšę Europos pakrančių gyvenvietes. Apie 900 daug jų apsigyveno Senos upės žemupio pakrantėse. 10 a. pradžioje tarp jų iškilo vadas Rollas, pasižymėjęs Škotijos ir Airijos pakrančių puldinėjimais. Frankų valdovas Karolis III Naivusis 911 sudarė sutartį su Rollu, pagal kurią leido vikingams gyventi palei Senos upės žiotis. Šiame regione normanai greitai įtvirtino savo valdžią tarp vietos frankų. Jų valdomas kraštas pradėtas vadinti Normandija, normanų vadai pradėjo tituluotis grafais, vėliau kunigaikščiais. Normanai tapo krikščionimis (vėliau dažnai išsiskirdavo religiniu ortodoksiškumu), perėmė vietos gyventojų kalbą (susiformavo prancūzų kalbos normanų tarmė), feodalinę visuomenės organizavimo sistemą (11 a. Normandijoje feodaliniai santykiai buvo labai išplėtoti palyginti su kitais Europos kraštais), išmoko kariauti raiti. Naujos etninės grupės atstovai išlaikė daug vikingų kultūros ypatybių: mėgo kariauti, išsiskyrė iniciatyvumu, didele drąsa, brutalumu, nežabotu būdu, sugebėdavo greitai įveikti didelius nuotolius tiek jūroje, tiek sausumoje. Kare dažnai naudojosi apgaule, papirkinėjimais. Iš Normandijos normanai surengė keletą didelių karinių ekspedicijų į kitus Europos kraštus. Tarp jų svarbiausia – Normandijos kunigaikščio Vilhelmo I Užkariautojo vadovaujamas įsiveržimas į Angliją (1066). Daug normanų persikėlė į Pietų Italiją ir Siciliją, kur tarnavo samdiniais, kovojo su Bizantija ir arabais (normanų užkariavimai). Čia jie sukūrė politinių institutų (grafysčių, kunigaikštysčių, galiausiai – Sicilijos karalystę), kurių valdovai turėjo tvirtą valdžią, o nauji politiniai dariniai išliko ilgai. Normanų sukurta kultūra turėjo didelę įtaką 11–12 a. Europoje atsiradusioms pilių statybos, raitelių karo meno, religinio gyvenimo organizavimo tradicijoms. 13 a. normanai kaip atskira etninė grupė išnyko.
normandai
2271