normãnų añtpuoliai į báltų kraštùs, vkingų añtpuoliai į báltų kraštùs, normanų ekspansija į baltų žemes. Vyko 9–11 amžiuje. Normanai, arba vikingai (švedai, danai, norvegai), karinius žygius pirmiausia rengė į sembų, kuršių ir žiemgalių žemes – į Baltijos jūros rytines pakrantes (baltai). Jie buvo pirmieji žinomi įsiveržėliai iš Vakarų. Faktų apie antpuolius randama skandinavų istoriniuose padavimuose – sagose, runose ant akmenų, skandinavų ir vokiečių kronikose, archeologinėje medžiagoje.
Kai kurie istorikai pateikė legendinių versijų, neva normanai (vikingai) sukūrė ne tik Rusios, bet ir Lietuvos valstybę, buvę pirmieji prūsų kunigaikščiai (Videvutis ir Brutenis) – Mindaugo, Gedimino protėviai; taip Palemono prūsų dinastijos romėniškoji kilmė buvo pakeista normaniškąja. Normanai, gyvendami irstančioje pirminėje gentinėje bendruomeninėje santvarkoje, ne tik prekiavo su kitais kraštais, bet ir plėšikavo, iš vietos gyventojų reikalavo duoklių, ėmė belaisvių, stengėsi užimtame krašte įsikurti. Žygiams vadovavo karingi didžiūnai, kartais – ir karaliai. Jų ginklai: kovos kirvis, kalavijas, ietis, lankas su strėlėmis, skydas.
Vadai su savo kariaunomis plaukdavo Baltijos jūra buriniais irkluojamais laivais (dideliame laive tilpdavo iki 100 žm., iki 20 ir daugiau irkluotojų porų). Kaudavosi rikiuote, ypač pleištine, naudojo įvairių karinių gudrybių ir klastų. Normanai puldinėjo visą Europą: plaukiojo ir Viduržemio, Kaspijos jūromis, Juodąją jūrą pasiekdavo ne tik Dauguva, veikiausiai ir Nemunu, Dniepru. Kai kur įkūrė kolonijų.
Švedų archeologo B. Nermano teiginiai, kad jau Vidurio Švedijos valdovas (karalius) Ivaras 7 a. antroje pusėje įsitvirtino Kurše ir dalį kuršių pavertė duoklininkais, esą švedai Kurše išsilaikę iki 8 a. pabaigos, nėra pakankamai pagrįsti. Veikiausiai jie čia tik retsykiais atplaukdavo paimti duoklių. Tikslesnių duomenų iš kronikų apie normanų ir baltų santykius yra iš 9 amžiaus. Po normanų antpuolių jų kolonija 7–8 a. buvo įkurta prūsų Drūsens (Drūsuo, Truso) gyvenvietėje (Elbingo apylinkės). Normanų danų kolonija Kaupe (Sembos šiaurėje, prie Kuršių marių, netoli Kranto gyvenvietės; Viskiautų kapinynas) tapo rytų prekybos Nemunu svarbiausiu centru.
Manoma, danai apie 830 puolė kuršius, iki 845 – kuršius ir sembus, 860 juos puolė Švedijos karaliaus Eriko kariauna. Švedų laikinas atramos karinis punktas buvo ir užkariautame kuršių Gruobyne (latvių kalba Grobiņa, vokiškai Seeburg; netoli Liepojos). Danai apie 853, pasak Bremeno arkivyskupo kronikininko Rimberto, Baltija atplaukę į kuršių krantą, buvo jų sumušti, sunaikinta pusė danų laivyno ir paimta daug turto; tai sužinojęs Švedijos karalius Olafas apie 854 apiplėšė ir padegė kuršių Gruobyno pilį ir apgulė kitą jų pilį – Apuolę (Skuodo apylinkės); jos neužėmęs turėjo pasitenkinti išpirka, įkaitais ir pažadu mokėti duoklę. 9 a. pabaigoje normanai dar kartą pralaimėjo kuršiams.
Nemunu normanai įsibraudavo ir giliau į Lietuvą, bet nepajėgė įsitvirtinti Baltijos jūros rytinėje pakrantėje, tegaudavo grobio ir išpirkos (sidabro, gintaro ir kito turto). Danai daugiausia puldinėjo Baltijos pietinius ir pietrytinius pakraščius. Sembų kariauna blokuodavo Baltiją su Kuršių mariomis jungiantį Brokisto sąsiaurį, buvo įsirengę punktą priešui stebėti, prie sąsiaurio sembų raitelių būrys valtimis užtverdavo normanų laivams kelią. Pasak danų kronikininko Sakso Gramatiko (rašė 12 a. pabaigoje), 8 a. garsus danų vadas Starkateris rengęs žygius į gintarinę Sembą. Danų kariaunos vadas Ragnaras Lodbrokas 9 a. pirmoje pusėje t. p. puolė sembus, kuršius ir iš jų gavo duoklių, buvo pripažintas (kuriam laikui) jų valdovu. 9 a. pabaigoje kuršius nesėkmingai puolė danų Hadingo, 10 a. pradžioje – jo sūnaus Frotho (Frodžio) kariauna. Danai apie 912 vėl puolė sembus, kuršius, juos toliau puldinėjo ir plėšė švedai (ypač 10 a. pabaigoje Erikas Sigersällis).
Apie 950 Danijos karaliaus Haraldo I Mėlyndančio sūnaus Hokono kariauna po atkaklių mūšių nugalėjo sembus ir pasiliko Semboje gyventi, daugėjo kolonistų gyvenviečių (vėliau normanai asimiliavosi). Linkūnų (prie Gastų, Skalva) kapinyne rasta normanų ginklų su runomis. 10–11 a. pažangesnė Danija veikė jau paisydama valstybinių interesų, o švedai ir toliau puldinėdami plėšikavo. Per 1016 Knuto Didžiojo (būsimo Anglijos, Danijos ir Norvegijos karaliaus) žygį į Sembą buvo sugriautas Kaupas (Viskiautai), jis ėmė tituluotis Sembos karaliumi (iš tikrųjų tai buvę tik ketinimai tapti visų sembų valdovu). Nuo 11 a. vidurio Skandinavijoje įsigalint karalių valdžiai baigėsi tradiciniai normanų antpuoliai. Kartu nustojo funkcionuoti ir kelio iš variagų (t. y. normanų) į graikus atšaka per Kuršių neriją.
Paskutinį kartą danai į Sembą įsiveržė 1210, Daniją valdant karaliui Valdemarui II Nugalėtojui. 11 a.–13 a. pradžioje vyko Skandinavijos šalių valstybinė ekspansija – centrinės valdžios planingai organizuotos karinės ekspedicijos. Jų tikslas – prisijungti naujų žemių. Nuo 11 a. antros pusės patys kuršiai ėmė garsėti kaip jūrų piratai, įsiverždavo į normanų kraštą Skandinaviją.
L: B. Dundulis Normanai ir baltų kraštai (9–11 a.) Vilnius 1982; Užmirštieji prūsai Vilnius 1999; Č. Kudaba Geografinės kelionės ir atradimai Vilnius 2003; A. Mickevičius Normanai ir baltai IX–XII a. Vilnius 2004, Vikingai Lietuvos istorijoje Vilnius 2018; V. Žulkus Kuršiai Baltijos jūros erdvėje Vilnius 2004; B. Nerman Swedisch Viking Colonies on the Baltic t. 9 Helsinki 1934; A. Gurevič Pochody vikingov Moskva 1966; L. Leciejewicz Normanowie Wrocław 1979; V. Kulakov Prusy (V–XIII vv.) Moskva 1994.
415