normatỹvinė ètika, etikos teorijos, formuluojančios ir grindžiančios moralinius principus, normas ir pasaulio aiškinimo nuostatas. Siekia nulemti į gėrį nukreiptą, teisingą, protingą ir prasmingą žmogaus veiklą bei rasti neabejotinai moralų gyvenimo pagrindą. Neapsiriboja reikalavimu elgtis remiantis įsitikinimais ir sąžine – normatyvinės etikos normos pretenduoja būti visuotinės. Normatyvinė etika nagrinėja ne kaip elgiamasi, o kaip privalu elgtis. Dėl visuomenės pokyčių galima normų kaita, todėl kinta ir taikomosios normatyvinės etikos pobūdis: siekiama sunorminti įvairius gyvenimo reiškinius sprendžiant ekologinės etikos, genų inžinerijos, eutanazijos, abortų, žodžio laisvės ir kitus klausimus. Tomas Akvinietis teigė, kad tikėjimas ir protas negali vienas kitam prieštarauti, nes abu kilę iš Dievo. Dalyvavimas amžinajame įstatyme per žmogaus protą yra prigimtinis įstatymas, iš kurio kyla bendrieji veiklos principai (reikia elgtis gerai ir nesielgti blogai). I. Kantas pagrindė, kad būti dorovingam reiškia gyventi pagal proto principus. Elgesio normas žmogus protu susikuria pats. Dorovinės normos visada yra autonominės. Subjektyvūs praktiniai moralės principai (maksimos), patikrinti proto kriterijumi, tampa moralės dėsniu – kategoriniu imperatyvu, iš jo kyla ir pareigos imperatyvas. Utilitarizmo atstovas J. Benthamas normatyviniu laikė naudos principą, kuriuo veikdamas remiasi kiekvienas žmogus. Siekdamas asmeninės laimės žmogus siekia visų būtybių laimės, o didindamas kuo didesnio žmonių skaičiaus laimę, jis didina savo paties laimę (moralumo kriterijus).
1386