normatyvizmas

normatyvzmas, sociologijoje – socialinių mokslų metodologija, priežastinį reiškinių aiškinimą keičianti jų normų aprašinėjimu. Toks aiškinimas laikomas filosofiniu ir neempiriniu, jis yra tyčinis, tai yra apgalvotas iš anksto, gali būti subjektyvus ir sąlyginis. Normatyvizmas remiasi ne įrodymais, bet nuostatomis. Dažniausiai naudojamas psichologijoje. Susiklostė iš įvairių sociologijos mokyklų idėjų: tradicinės visuomenės ir jos funkcionavimo mechanizmų tyrimų (Jungtinių Amerikos Valstijų antropologas F. Boasas, prancūzų sociologas É. Durkheimas, Didžiosios Britanijos filosofas H. Spenceris, Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas W. G. Sumneris), žmogaus veiksmų aiškinimo remiantis psichologinių schemų imitavimu (prancūzų sociologas G. Tarde’as ir kiti), vokiečių sociologo M. Weberio sudarytos žmogaus elgesio racionalumo tipologijos. Normatyvizmo koncepciją išsamiausiai išplėtojo Jungtinių Amerikos Valstijų sociologas T. Parsonsas socialinio veikimo teorijoje. Pasak T. Parsonso, socialinė norma paaiškina teorinį žmogaus elgsenos vienodumą, nors individualūs veikimo motyvai nuolat kinta. Socialinė norma yra ne tik žmonių nuostata, kas yra privaloma ar pageidaujama, bet ir veikimo standartas, kuris reguliuoja žmonių elgseną tam tikroje socialinėje sferoje ir nurodo žmogaus priklausomumą tam tikrai socialinei grupei.