normatyvzmas, grynóji téisės teòrija, teisės teorijos kryptis, kuri tapatina teisę su valstybės nustatytų teisės normų visuma ir siūlo tirti ją tokią, kokia ji yra iš tikrųjų (grynąją teisę), nenurodinėjant, kokia ji turėtų būti. Normatyvizmo pradininkas – H. Kelsenas, svarbiausi sekėjai – J. Kunzas, A. J. Merklis, A. Verdrossas (Austrija), Ch. Eisenmannas (Prancūzija). H. Kelsenas normatyvizmo pagrindines idėjas suformulavo knygoje Grynoji teisės teorija (Reine Rechtslehre 1934, lietuvių kalba 2002) ir Bendroji teisės ir valstybės teorija (General Theory of Law and State 1945). Teisės normų sistema vaizduojama kaip hierarchinė struktūra, vadinamoji Kelseno piramidė, kurios viršuje yra aukščiausios juridinės galios pamatinė norma (dažniausiai konstitucija). Iš šios normos išvedamos visos kitos žemesnės juridinės galios teisės normos (įstatymai, administraciniai aktai, teismų sprendimai ir kita), jos turi būti suderintos tarpusavyje ir negali prieštarauti pamatinei normai, dėl to teisės sistemoje būtinas konstitucingumo kontrolės mechanizmas. Tarptautinė teisė yra viršesnė už pavienių valstybių nacionalinę teisę, tarptautiniuose teisiniuose santykiuose valstybės turi paklusti tarptautinėms organizacijoms. Normatyvizmas remiasi prielaida, kad teisės mokslas neturi tirti teisės normas veikiančių socialinių, psichologinių, politinių ir kitų veiksnių, šių normų turinio dorinių ir etinių vertinimų, jų santykio su prigimtinėmis žmogaus teisėmis, o tik pozityviąją (valstybės nustatytąją) teisę kaip elgesio taisyklių sistemą: teisės normų loginę struktūrą, kalbą, tarpusavio sąveiką ir praktinį taikymą. Visos teisės normos kyla tik iš valstybės valios, viskas, ką valstybės valdžia sankcionuoja ir paverčia privaloma elgesio taisykle, turi būti laikoma teise. Teisės sistemoje turi vyrauti imperatyvusis reguliavimo metodas valstybei griežtai reglamentuojant piliečių teises ir pareigas. Bet kuri valstybė (ir autoritarinė ar totalitarinė) laikytina teisine, jeigu valstybės valdžia pati nuosekliai laikosi savo nustatytų teisės normų.
Normatyvizmo teorija buvo populiari daugelyje Europos valstybių tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų (daugiausia nedemokratinio režimo valstybėse, kurios iškėlė pozityviąją teisę aukščiau už prigimtinę), turėjo didelį poveikį teisės teorijai ir praktikai Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje ir kitur, 20 a. antroje pusėje – Lotynų Amerikoje. Dėl normatyvizmo poveikio teisininkai visame pasaulyje ėmė labiau gilintis į teisės normų logiką ir kalbos analizę, jų prieštaravimų šalinimą.