nòrminis téisės ãktas, valstybės institucijų ar referendumu pagal iš anksto nustatytas procedūras priimtas oficialus rašytinis aktas, kuriame nustatomos, pakeičiamos arba naikinamos teisės normos. Norminis teisės aktas centralizuotai reguliuoja visuomeninius santykius. Akte įtvirtinti nurodymai galioja visiems į jo reguliavimo sritį patenkantiems teisės subjektams, pažeidus norminį teisės aktą taikomos teisinio poveikio priemonės (baudžiamosios, civilinės, administracinės ir kitos). Norminis teisės aktas yra romanų‑germanų tradicijos šalių (pavyzdžiui, Austrijos, Lietuvos, Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos) pagrindinis teisės šaltinis. Kitaip nei teisės paprotys, precedentas ar sutartis, norminis teisės aktas dėl jį priimančių subjektų koordinacinių galimybių ištirti ir teisiškai reguliuoti bendrus visuomeninius interesus, jo prieinamumo, jame išdėstytų teisinių nurodymų tikslumo ir konkretumo yra plačiausiai naudojamas, jo formulavimas rašytine, dokumentine forma leidžia operatyviai susipažinti su akto turiniu. Rengiant ir leidžiant norminius teisės aktus dalyvauja teisėkūros įvairūs subjektai – aukščiausios valstybinės valdžios ir valstybinio valdymo (parlamentas, prezidentas ar monarchas, vyriausybė), šakinio valstybinio valdymo (ministerijos, komitetai, departamentai), kitos valstybės institucijos, taip pat visos vietos savivaldos institucijos (miestų ir rajonų savivaldybių tarybos, valdybos, merai). Šie subjektai leidžia įvairių pavadinimų, formų, reikšmės ir paskirties norminius teisės aktus (pavyzdžiui, įstatymus, kodeksus, vyriausybės nutarimus, dekretus, ministrų įsakymus, potvarkius, vietos savivaldos institucijų nutarimus ir sprendimus). Teisėkūros institucijos reikšmė ir vieta kitų institucijų sistemoje lemia ir norminio teisės akto, kaip teisės šaltinio, reikšmę, teisinę galią, teritorinę veiklos erdvę. Teisės teorijoje pagal teisinę galią norminiai teisės aktai skirstomi į konstituciją, įstatymus (pagrindinius ir paprastuosius) ir poįstatyminius aktus, pagal teisės šakas – į konstitucinius, baudžiamuosius, civilinius, administracinius, darbo ir kitus teisės aktus, pagal galiojimo teritoriją – į nacionalinius (galiojančius visoje valstybės teritorijoje, pavyzdžiui, konstitucija, kodeksai, įstatymai, vyriausybės nutarimai) ir vietinius (pavyzdžiui, savivaldybių tarybų, merų, apskričių viršininkų norminiai teisės aktai, galiojantys tik konkrečiuose administraciniuose vienetuose). Norminiai teisės aktai sudaro bendrą hierarchinę teisės sistemą. Pagal hierarchiją žemesnės teisinės galios norminiai teisės aktai negali prieštarauti aukštesnės galios norminiams teisės aktams (pavyzdžiui, įstatymas negali prieštarauti konstitucijai, vyriausybės ir prezidento norminiai teisės aktai – konstitucijai ar įstatymams), reguliuoti tų santykių, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios norminiais teisės aktais, taip pat nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytu aukštesnės galios norminiu teisės aktu. Norminių teisės aktų hierarchinė sistema dažniausiai įtvirtinama šalies konstitucijoje.
LIETUVOJE Teisėkūros pagrindų įstatyme (2012) įtvirtintos norminių teisės aktų rengimo stadijos (teisėkūros iniciatyvos pareiškimas, teisės akto projekto rengimas, priėmimas, pasirašymas ir paskelbimas), nustatyti norminio teisės akto formai keliami reikalavimai (turi būti nurodyta institucijos, įgaliotos priimti norminius teisės aktus, pavadinimas, norminio teisės akto rūšies pavadinimas, antraštė, priėmimo data, numeris, vieta, tekstas, pasirašančiojo pareigos, vardas, pavardė). Norminio teisės akto struktūra priklauso nuo norminio teisės akto rūšies: įstatymą sudaro dalys, skyriai, skirsniai, straipsniai, įstatymo straipsnį – dalys ir dalių punktai. Seimo nutarimus ir Prezidento dekretus sudaro straipsniai, jų dalys ir punktai, Vyriausybės ir kitų institucijų norminių teisės aktų – punktai, jų pastraipos ir punktų papunkčiai. Įstatymas reglamentuoja norminių teisės aktų turiniui ir kalbai keliamus reikalavimus – turinys turi atitikti jo paskirtį, būti logiškas, glaustas ir aiškus, tekste neturi būti nereikalingų ar netaisyklingų žodžių, jų junginių, pastabų ir dviprasmybių, straipsnio tekstas nekartojamas kituose straipsniuose, neleistini žodžių sutrumpinimai, išskyrus atvejus, kai pateikiama nuoroda į leidinį, kuriame šis aktas oficialiai paskelbtas, pirmą kartą minimas pavadinimas negali būti trumpinamas. Norminiai teisės aktai turi būti rašomi laikantis bendrinės lietuvių kalbos normų ir teisinės terminijos, tarptautiniai žodžiai vartojami tik tada, kai nėra jų lietuviškų atitikmenų.
1837