Nortumbrija

Nortùmbrija (Northumbria), Vidurio Anglijos anglosaksų karalystė. Buvo į šiaurę nuo Humberio upės. 7 a. įkurta karaliaus Etelfrito (m. 616) sujungus anglų gyvenamas Bernicijos ir Deiros karalystes bei nedideles Škotijos ir Velso teritorijas. Ribos nebuvo nuolatinės, kariškai galingiausia ji buvo valdant karaliams Edvinui (616–632), Osvaldui (633) ir Osiu (641–670). Užėmė teritoriją nuo Airijos jūros vakaruose iki Šiaurės jūros rytuose bei Tay upės šiaurėje. Permainingai kovojo su Mersija, kurią 655 pajungė. 7 a. pabaigoje–8 a. karalystėje buvo kultūrinis pakilimas: šiuo laikotarpiu Jarrow vienuolyne gyveno ir rašė britų istorikas Beda, Lindisfarne’o salos vienuoliai sukūrė iliustruotą rankraštį Lindisfarne’o evangelijos (Lindisfarne Gospels). 664 Whitby sinode atmesta keltiškoji ir pasirinkta Romos pakraipos krikščionybė (vėliau šiuo pavyzdžiu sekė ir Pietų Anglija). Nortumbrija silpnėjo 9 a., ypač danams 866 užėmus Yorką. Iš šiaurinės pusės Nortumbriją spaudė besikurianti Škotijos karalystė, iš pietinės pusės – stiprėjantis Veseksas, kuris galiausiai Nortumbriją pajungė. 944 iš Yorko išvijus paskutinį skandinavų kilmės valdovą Nortumbrija prarado savarankiškumą, tapo Anglijos grafyste.