Norvègijos dail
Seniausių laikų dailė
Išliko neolito laikotarpio uolų raižinių (piešiniai ir raižiniai Altos uolose, apie 4200 pr. Kr. – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1985), bronzos amžiaus (apie 3000 pr. Kr.) uolų piešinių, germanų‑normanų migracijos laikotarpio kūrinių – akmenų su runomis (Tunės radiniai, Østfold’io fiulkė, 4 amžius). Norvegijos liaudies meno kūriniai – vieni archajiškiausių Europoje; medžio drožiniai, tapyba žinoma iš 17 amžiaus. Šiaurės Norvegijoje kurtas samių menas.
piešiniai ir raižiniai Altos uolose (Finnmarko fiulkė, apie 4200 pr. Kr.)
11–14 amžiaus dailė
normanų laikotarpio segė (sidabras, 8–11 a., Oslo universiteto Kultūros istorijos muziejus)
Viduramžių dailė susiklostė 8 a. pabaigoje–9 amžiuje. Normanų laivų laidojimo vietose rasta audinių fragmentų, medinių laivų ir namų apyvokos daiktų liekanų, papuošalų (radiniai iš Osebergo, Gokstado, abu Vestfold’io fiulkė, Tunės, Østfold’io fiulkė). Dirbiniai gausiai puošti drožinėtais ornamentais, būdinga detalių atlikimo precizika, ritmiškas komponavimas, mitologinių simbolių gausa. Nemažai dirbinių dekoruota žvėriniu stiliumi. Kurta karo eisenas vaizduojančios siuvinėtos ir austos juostos (Osebergo radinys, 9 amžius). 11 a. išsiplėtė ekonominiai ryšiai su Europa. Menininkų centrais tapo Bergenas, Christianija, Trondheimas. 11–14 a. medinėse bažnyčiose rasta romaninės ir gotikinės tapybos (altorių paveikslai, miniatiūros), skulptūrų, interjero dekoro (Kristaus Bažnyčios katedra Trondheime, 12–14 amžius).
Portaluose, kapiteliuose, stogų puošyboje ryšku normanų meno įtaka, gausu norvegų liaudies meno motyvų, dažniausiai gyvūninių ir fantastinių (slibinų galvos – radiniai iš Urneso bažnyčios, Sogno ir Fjordanės fiulkė, 11–12 a., dekoruoti raižiniai iš Baldisholio bažnyčios, Hedmarko fiulkė). Sukurta romaninių ir gotikinių medinių skulptūrų. Molbertinėje ir dekoratyvinėje tapyboje ryšku žvėrinio stiliaus įtaka. Ilgainiui susiklostė savitas norvegų ornamento tipas – gyvūniniai motyvai, supinti su raitytų ir laužytų formų kaspinų pynėmis. Pradžioje tapyba dekoruota interjerai: kolonų, kapitelių ornamentika, altorių uždangos. Vėliau pradėta kurti altorių paveikslai, jų figūriniai motyvai kurti daugiausia pagal prancūzų ir anglų iliuminacijas. Altorių paveikslai, manoma, vieni seniausių aliejinės tapybos kūrinių Europoje. Rasta 14 a. aliejinės tapybos ant medžio lentų, dažniausiai vaizduota Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu, Nukryžiuoto Kristaus figūra (altorius iš Neso, Akershuso fiulkė). Bažnyčių interjerai puošti kilimais ar kiliminėmis ir siuvinėtomis juostomis (Baldisholio bažnyčios gobelenas, 1040–1190; vienintelis Skandinavijoje išlikęs viduramžių tekstilės kūrinys).
15–16 amžiaus dailė
15–16 a. dėl ekonominių priežasčių, t. p. dėl protestantizmo plėtros vaizduojamosios dailės kūrinių sukurta nedaug. Daugiausia kūrė meistrai iš užsienio šalių. Po Reformacijos (16 a. pradžia) kūriniuose atsirado renesanso bruožų; išliko freskų fragmentų (Vestre Slidrės, Oppland’o fiulkė, Voerneso, Šiaurės Trøndelago fiulkė, Byneseto, Pietų Trøndelago fiulkė, Enebakko, Akershuso fiulkė, bažnyčiose). Sukurta interjero dekoro, memorialinių lentų, religinių paveikslų, paplito didikų užsakomieji portretai (vokiečių meistrai Peteris Reimersis, m. 1627, ir Gottfriedas Hendtzschelis, m. apie 1657). Miestuose kūrėsi amatininkų cechai, gildijos (seniausia – auksakalių – įkurta 1568 Bergene). Aukso ir sidabro dirbiniai, turintys gotikos ir renesanso bruožų, t. p. gaminti Christianijoje (dabar Oslas), Trondheime. 16 a. pabaigoje garsėjo profesionali audėja Johanne Jensdatter iš Bergeno (m. 1594). Audiniuose vaizduota bibliniai siužetai, vestuvių eisenos, išausta puošnių, ornamentuotų lovatiesių. Taikomojoje dailėje paplito barokiniai vešlios augalijos motyvai.
17–18 amžiaus dailė
17 a. dailės kūriniuose atsirado baroko stiliaus elementų. Vyravo liaudies menas (medžio drožyba), taikomoji dekoratyvinė dailė. Iki 18 a. įtaką darė Danijos, Belgijos, Olandijos, Vokietijos, mažiau Prancūzijos dailė. Tapyba atgimė 17 a. viduryje. Dekoro ir altorių paveikslų sukūrė škotas Andrew Lawrencesonas Smithas (1620–92), olandas Adamas van Breenas (1585–1642). Tapyba ypač klestėjo Vakarų Norvegijoje, kūrė portretistas Eliasas Fiigenschougas (apie 1600–60), peizažistas Jacobas Coningas (1648–1724), grafikas Jacobas Mortenssønas Maschius (1630–72). Garsėjo meistras Magnusas Bergas (1666–1739), sukūręs barokinių geležies skulptūrų ir reljefų (reljefas Šv. Jeronimas 1731). Plito tapyba ant medžio lentų. 17 a. pradžioje išpopuliarėjo geležies (skulptūrėlės, ornamentuotos krosnys), dramblio kaulo, fajanso, stiklo dirbiniai. 17 a. pabaigoje rokoko ir klasicizmo stiliaus dirbinių iš geležies, žalvario, vario sukūrė Torstenas Ottersenas Hoffas (1688–1754). Kūrėsi tekstilės gildijos, nedideli fabrikai, pradėta naudoti horizontaliąsias stakles. Išliko daugiau kaip 200 kilimų, tradicinių lovatiesių, puoštų dekoratyviais, ekspresyvių formų ir spalvų ornamentais.
18 a. įsivyravo klasicizmas. Pradėjo klostytis profesionalioji dailė, išsiskyrė portreto, peizažo, buitiniai žanrai, nutapyta religinių paveikslų (Pederis Aadnesas, 1739–92, Hansas Arbienas, 1713–66, Mathiasas Blumenthalis, 1719–63). Klasicistinių, harmoningos plastikos skulptūrų sukūrė Hansas Jacobas Meyeris (1907–93). Skulptūroje, veikiant olandų meistrams, išplito vadinamasis akantų stilius – ornamentikoje ir dekore vyravo vešlių akanto lapų kompozicijos; vienas žymiausi atstovų – Jakobas Bersveinssonas Klukstadas (1715–73). Pietų Norvegijoje plėtotas medžio apdirbimas. 18 a. viduryje sukurta garsių rokoko stiliaus interjerų: Kongsbergo bažnyčios (Buskerudo fiulkė, interjerų autoriai – Nielsas Nielsenas Thaanningas, 1732–79, E. G. Tunmarchas, 1729–89), Bergeno rūmų salių (M. Blumenthalis). Nuo 18 a. vidurio iki 19 a. vidurio, daugiausia taikomojoje dailėje ir liaudies dailėje, plito vadinamosios rožių tapybos (rosemaling) stilius. Renesansiniai ir barokiniai augalijos motyvai, vainikuojantys centre įkomponuotus biblinius arba kitus siužetus, tapyti ant baldų, interjero lubų ir sienų. Garsėjo keliaujantys šio stiliaus tapytojai – Bjornas Targjeisonas Bjaalidas (1791–1859), Vebjørnas Hammersbøenas (1761–1808), Thomasas Luraasas (1799–1866), Kitilis Olssonas Ryggas (1727–1809). 18 a. pabaigoje pradėta gaminti fajanso dirbinius. 1759 prie Haldeno įkurtas Herrebø fajanso fabrikas, kuriame gaminta rokailės motyvais, purpuro ir mėlynos spalvos dekoru puošti indai. Vėliau plito porceliano, molio keramika. Aukso dirbinius gamino meistrų Blyttų, Greve’ų, Lampe’ių, Mollerių, Reimersų, Romerių, Steenų šeimos. Garsėjo 17–18 a. austi vilnoniai kilimai su Biblijos vaizdais, klasikos alegorijomis, mitologiniais personažais, heraldika, juose ryšku flamandų tekstilės įtaka.
19 amžiaus dailė
19 a. pradžioje prasidėjus nacionalinio išsivadavimo judėjimui meno raida suaktyvėjo. Tapybos ir skulptūros kūriniams būdinga romantizmo ir realizmo bruožų mišinys. Tapyboje plėtota peizažo ir buitinis žanras. Nacionalinės tapybos pradininku laikomas J. Chr. C. Dahlis, išplėtojęs romantinio peizažo žanrą, vienas pirmųjų norvegų tapyboje pradėjęs tiesiogiai studijuoti natūrą. Jo tradiciją tęsė Augustas Cappelenas (1827–1852), Thomasas Fearnley (1802–42), Hansas Fredrikas Gude (1825–1903), A. Tidemand’as. Tapytojai vyko studijuoti į Kopenhagą, Dresdeną, nuo 19 a. vidurio – į Düsseldorfą.
19 a. pabaigoje Bergene ir Christianijoje veikė privačios dailės mokyklos. 1909 Christianijoje įkurta pirmoji norvegų dailės akademija. Realistine vaizduosena, romantizuotais kūriniais išgarsėjo H. Backer, J. F. Eckersbergas, Kitty Lange Kielland (1843–1914), Chr. Krohgas, G. P. F. W. Munthe, Sofie Thomesen Werenskiold (1849–1926). Jie nutapė paveikslų norvegų buities, socialinėmis, istorinėmis temomis, peizažų, praturtino tapybos kalbą (joje itin ryšku to laikotarpio prancūzų dailės atspindžiai). Skulptūroje reiškėsi Hansas Michelsenas (1789–1859), mokęsis Italijoje pas B. Thorvaldseną (Dvylika apaštalų Trondheimo katedroje, instaliuota 1840). Klasicistinių portretinių biustų sukūrė Juliusas Olavusas Middelthunas (1820–86, Poetas J. S. Welhavenas 1865), monumentalių skulptūrų iš bronzos – Brynjulfas Larsenas Bergslienas (1830–98, Karolis XIV Christianijoje, 1875).
Chr. Krohg. Serganti mergaitė (aliejus, 1881, Oslo nacionalinė galerija)
Sukurta ampyro, bydermejerio stiliaus interjerų dekoro (Johano Henriko Nebelongo, 1817–71, baldai su gotikiniais ornamentais, 19 a. pradžia), aukso ir sidabro dirbinių (Davidas Andersenas, 1843–1901). Gaminta klasicistiniai sidabro, emalio, stiklo dirbiniai (Haraldo Olseno, 1851–1910, ornamentuotos taurės).
E. Munch. Mėnesiena (aliejus, 1895, Oslo nacionalinė galerija)
19 a. pabaiga vadinama norvegų tapybos aukso amžiumi. Dauguma dailininkų vyko studijuoti į Miuncheno, Paryžiaus dailės akademijas. Plito simbolizmas, domėtasi impresionizmu, ypač natūralizmu, nutapyta paveikslų patriotinėmis temomis, su nacionaliniais motyvais (H. Backer, Marie Hauge, 1864–1931, Hanso Heyerdahlio, 1857–1913, Chr. Krohgo, F. Thaulowo, Thorvaldo Torgerseno, 1862–1943, E. Werenskiold’io kūryba). Ryškų pėdsaką norvegų dailėje paliko E. Muncho kūryba, jo simboliškas žmogaus vidinio pasaulio, jausmų vaizdavimas; savitas E. Muncho ekspresionistinis stilius buvo išskirtinė pozicija to laikotarpio Norvegijos dailėje. 19 a. 9 dešimtmetyje Christianijoje veikė grupė Kristiania Boheme (H. H. Jægeris, Chr. Krohgas, E. Munchas), skleidusi simbolizmo idėjas. Originalių neoromantinio stiliaus peizažų sukūrė grafikai N. Astrupas, Wilhelmas Petersas (1851–1935). Stiprėjant nacionalinėms idėjoms, plito mitologinių, istorinių, normanų laikotarpio personažų vaizdavimas.
19 a. pabaigoje skulptūroje ryšku prancūzų įtaka, nemažai norvegų skulptorių mokėsi pas É. A. Bourdelle’į, plėtojo realizmą, impresionizmą (Søreno Lexow‑Hanseno, 1845–1919, Vala 1886, Mathiaso Skeibroko, 1851–1896, Ragnaras Lodbrokas gyvačių duobėje 1878, abi Christianijoje). 19 a. pabaigoje išradingų interjero dizaino, tekstilės kūrinių, baldų sukūrė G. P. F. W. Munthe, Frida Hansen (1855–1931). Jų kūriniuose art nouveau stilistika išradingai derinta su norvegų viduramžių dailės motyvais. 1885 Porsgrunne įkurtas didžiausias Norvegijos porceliano fabrikas, gaminęs art deco ir funkcionalizmo stiliaus indus (kūrė keramikas Andreasas Schneideris, 1861–1931). 19 a. pabaigoje taikomojoje dailėje paplito vadinamasis slibinų stilius, sujungęs viduramžių ir liaudies dailės motyvus bei siužetus (vėliau išpopuliarėjo suvenyrų gamyboje).
20 amžiaus pirmos pusės dailė
20 a. pradžioje tapyboje plito neoimpresionizmo tendencijos, skleidėsi nacionalinės ir Arts and Crafts Movement idėjos (atstovai T. Erichsenas, G. P. F. W. Munthe). Veikė tapytojų grupuotė Lysaker (atstovai Peras Aassas Deberitzas, 1880–1945, J. H. D. Heibergas, P. L. Krohgas, A. J. Revold’is, Olufas Wold’is‑Torne, 1867–1919), teigusi, kad egzistuoja nepriklausoma nuo gamtos meninių formų tikrovė, sureikšmino abstraktųjį, dekoratyvųjį pradą, rėmėsi liaudies daile. 1914 dalis Lysaker grupės narių ir 1908–11 buvusių H. Matisse’o studentų įkūrė grupuotę De 14, jos nariai išplėtojo norvegiškąjį ekspresionizmą (žymiausias atstovas H. I. Sørensenas). Sukurta monumentaliosios sienų tapybos kūrinių to laikotarpio politinių ir socialinių aktualijų tematika (H. I. Sørenseno, E. Muncho, P. L. Krohgo ir kitų dekoro kūriniai Oslo rotušėje, 20 a. 4–5 dešimtmetis).
Taikomojoje dekoratyvinėje dailėje 3–4 dešimtmetyje plito funkcionalizmo stilius, pradėta eksperimentuoti su plastiku, sintetine tekstile, kaučiuku, medžiu. Sparčiai plėtota dirbinių pramoninė gamyba.
20 a. viduryje plito moderniosios dailės stilistikos iš užsienio šalių. Tapytojai Gerda Knudsen (1899–1945), Ole Maehle (1904–90) nutapė kubistinių ir konstruktyvistinių paveikslų, Arne Ekeland’as (1908–94), Kai Fjellis (1907–89) – ekspresionistinių kompozicijų su siurrealistiniais motyvais. Sukurta modernistinių skulptūrų – Stiniuso Frederikseno (1902–77) Motina ir vaikas (1935). Suklestėjo grafikos menas (R. Nescho, Henriko Finne’s, 1898–1992, Paulio René Gauguino, 1911–76, Vilhelmo Tveraaso, 1898–1972, Sigurdo Winge’s, 1909–70, kūryba). Monumentalių skulptūrinių ansamblių sukūrė G. Vigeland’as – apie 200 skulptūrų Vigeland’o parke Osle (įkurtas 1924). Ingebrigtas Vikas (1867–1927), Wilhelmas Rasmusenas (1879–1965) dekoravo Trondheimo katedrą (1914), Emilis Lie (1897–1976) ir Peras Hurumas (1910–89) – Oslo rotušę (20 a. 4–5 dešimtmetis).
fontanas Vigeland’o skulptūrų parke Osle (bronza, 1947, skulptorius G. Vigeland’as)
20 amžiaus antros pusės dailė
Po II pasaulinio karo tapyboje vėl susidomėta ekspresionizmu, peizažų nutapė R. Neschas, S. Winge, siurrealizmo atspindžių yra Olavas Strømme’s (1909–78) paveiksluose. Antropomorfinių modernistinių skulptūrų sukūrė Aase Texmon Rygh (1925–2019). Nuo 6 dešimtmečio monumentalius tapybos, skulptūros, tekstilės kūrinius pradėta taikyti moderniems interjerams (Karaliaus Hokono IV Senojo salės rekonstrukcija, Bergeno pilis, architektas Peteris Helland’as‑Hansenas, 1917–84). Plėtota modernioji tekstilė, sukurta erdvinės tekstilės kūrinių politine, socialine tematika. 5 dešimtmetyje Frederikstade įkurtas amatų centras PLUS, kuriame gaminta drabužiai, įvairios interjero dekoracijos. Raiškių, laisvos plastikos monumentalių kilimų išaudė Hannah Ryggen (1894–1970), Kåre Mikkelsenas Jonsborg (1912–77), modernistinių kūrinių – Synnøve Anker Aurdal (1908–2000), Brit Fuglevaag (g. 1939), Gro Jessen (1938–2003). Modernių baldų (daugiausia kėdžių) sukūrė Sveinas Gusrudas (g. 1944), Fredrikas Kayseris (1924–68). Taikomosios dailės dirbiniai daugiausia paprastų, racionalių formų, juose gausu liaudies meno, nacionalinių motyvų. 20 a. pabaigoje sukurta meninių, skulptūras primenančių baldų su spalvingais viduramžių ir etnografiniais motyvais (Liv Mildrid Gjernes, g. 1954), unikalių stiklo dirbinių (Benny Motzfeldt, 1909–95), keramikos (Arne Åse, g. 1940, Erikas Pløenas, 1925–2004).
7 dešimtmetyje iškilo avangardinio meno kryptys. Sukurta konkrečiosios tapybos ir skulptūros kūrinių (Gunnaras S. Gundersenas, 1921–83, Oddas Tandbergas, 1924–2017, J. Weidemannas), dadaistinių kūrinių iš ready‑made. Nuo 1960 tapyboje plito abstraktusis ekspresionizmas. J. Weidemannas nutapė lyrinių abstrakcijų, Eilifas Amundsenas (1930–2007) – figūrinių ekspresyvių kompozicijų, Inger Sitter, 1929–2015), Irma Salo Jaegers (g. 1928) eksperimentavo su šviesa, judesiu, erdve, taikė spontanišką tapymo metodą. Arnoldas Haukeland’as (1920–83) sukūrė pirmąjį Norvegijoje abstraktų skulptūrinį monumentą (Oras II Osle, 1962), Knutas Steenas (1924–2011) – figūrinių monumentalių skulptūrų (Banginių medžiotojai Sandefjorde, 1960), Nilsas Aasas (1933–2004) – stilizuotų portretinių statulų (Karalius Hokonas VII Osle, 1972), Bårdas Breivikas (1948–2016 – konceptualių skulptūrų su nacionalinės ir kitų kultūrų simbolika (Oselver – tradicinė norvegų valtis, Bergene, 1978). Kurtas žemės menas. 7 dešimtmečio pabaigoje didelę įtaką norvegų dailės plėtotei padarė popartas. Žymiausi atstovai – Peras Kleiva (1933–2017), nutapęs politizuotų paveikslų, Terje Brofosas (kūrybinis vardas Haritonas Pushwagneris, 1940–2018), sukūręs visuomenės gyvenimą ironizuojančių ir kritikuojančių kompozicijų. 20 a. pabaigoje atgimė figūrinė tapyba. Išsiskyrė lenkų kilmės tapytojo Ryszardo Warsinski (1937–96) kūryba, turinti siurrealizmo bruožų. Egzistencinio nerimo, pražūties, kančios temos ryškios alegoriniuose Oddo Nerdrumo (g. 1944), neoekspresionistiniuose Franso Widebergo (1934–2017) paveiksluose. 20 a. pabaigoje tapyboje daug eksperimentuota su įvairia medžiaga, technika ir stilistika, interpretuoti Vakarų Europos dailės stiliai (Jano Grotho, 1938–2022, Kjellio Eriko Killi Olseno, g. 1952, kūriniai). Šiuolaikinėje Norvegijos tapyboje ryšku įvairios abstrakcijos kryptys, vyrauja didelių matmenų kūriniai, vizualūs efektai, manipuliuojama jutiminiais vaizdiniais, tapybos medžiagų poveikiu. Dažni abstrahuoto globalaus peizažo motyvai, katastrofos nuojautų vaizdiniai, interpretuojama norvegų tapybai būdinga žmogaus ir gamtos ryšio tema (Anneʼos Katrineʼos Dolven, g. 1953, Arneʼs Malmedalio, 1937–2018, Ulfo Nilseno, g. 1950, Bjørno‑Sigurdo Tuftos, g. 1956, kūryba). Išsiskiria Marianneʼos Bratteli (g. 1951) ekspresionistiniai, subjektyvių asociacijų inspiruoti paveikslai, Bjørno Carlseno (g. 1945) abstrakcijos su užmaskuotais religiniais, socialiniais įvaizdžiais, Steinaro Elstrømo (g. 1955), O. Chr. Jensseno monochrominės abstrakcijos, Bjørno Ransve’s (g. 1944), Leonardo Rickhardo (g. 1945) kūriniai pasižymi psichologizmu, abstrakčių ir figūrinių motyvų derinimu.
21 amžiaus dailė
21 a. kuriama šiuolaikinė tapyba ir skulptūra (Bjørnas Bjarre, g. 1966, Kira Wager, g. 1971), specifinės vietos kūriniai (Kjellis Bjørgeengenas, g. 1951), instaliacijos viešosiose erdvėse (HC Gilje, g. 1969, Bjørnaras Habbestadas, g. 1976, Larsas Ø Rambergas, g. 1964), videomenas (Knutas Åsdamas, g. 1968), konceptualusis menas, tarpdisciplininiai projektai (Vibeke Tandberg, g. 1967, Sissel Tolaas, g. 1959), eksperimentuojama su garso ir vaizdo sinteze (K. Bjørgeengeno instaliacijos). Įvairių instaliacijų sukūrė Børre Saethre (g. 1967), Ann Lislegaard (g. 1962), Hansas Hamidas Rasmussenas (g. 1963), išsiskiria egzistencinės tematikos K. Johannesseno performansai ir instaliacijos. Suklestėjo fotografija, joje vyrauja realistinės, antropologinės tendencijos, konceptualiai naudojama dokumentika (Peras Berntsenas, g. 1943, Vegaras Moenas, g. 1967, Mette Tronvoll, g. 1965), kuriamos ir meninės fotografijos (Dagas Alvengas, A. K. Dolven, abu g. 1953, Mikkelis McAlindenas, g. 1963, Torbjørnas Rødland’as, g. 1970).
2648
Norvegijos kultūra
Norvegijos konstitucinė santvarka
Norvegijos partijos ir profsąjungos
Norvegijos ginkluotosios pajėgos