Norvegijos gamta

Norvègijos gamtà

Norvegijos gamtinis žemėlapis

Norvegija – viena labiausiai į šiaurę nutolusių pasaulio valstybių. Iš pietvakarių į šiaurės rytus ji nutįsusi 1752 km; didžiausias plotis 430 km (pietinėje dalyje), mažiausias – 6,3 km (šiaurinėje dalyje).

Apie 1/3 šalies teritorijos yra į šiaurę nuo Šiaurės poliaračio. Norvegijoje yra šiauriausia Europos žemyninės dalies vieta – Nordkyno kyšulys (71° 08′ šiaurės platumos). Šalies pietinius krantus skalauja Šiaurės jūra, vakarinius – Norvegijos jūra, šiaurės rytinius – Barentso jūra. Norvegijos kranto linija labai vingiuota, jos ilgis daugiau kaip 25 000 kilometrų. Krantai daugiausia aukšti, uolėti, išraižyti siaurų, ilgų, gilių jūros įlankų – fjordų. Ilgiausi fjordai – Sognefjordenas (204 km), Hardangerfjordenas (179 km), Trondheimsfjordenas (126 kilometrai). Netoli Norvegijos krantų daug (apie 150 000) uolėtų salų; jų didžiausios grupės (salynai) – Lofoteno salos ir Vesteråleno salos. Salų krantų linijos ilgis daugiau kaip 58 000 kilometrų.

Laksefjordeno pakrantė

Nordfjordenas

kalnų slėnis netoli Geilo

Lofoteno salos

Reljefas

Norvegija – aukštumų ir kalnų kraštas; daugiau kaip 50 % šalies teritorijos yra aukštesnė kaip 600 m, 26 viršūnių aukštis didesnis kaip 2300 metrų. Nedidelių žemumų yra pietrytinėje dalyje ir kai kur pajūryje.

kalnų kraštovaizdis (ties Geirangerfjordu)

kalnai Hjørundfjordo apylinkėse

Per visą Norvegiją iš pietvakarių į šiaurės rytus nutįsę Skandinavijos kalnai (Norvegijos teritorijoje yra jų vakarinė dalis). Pietuose jie aukštesni, vyrauja plokščiakalniai, vadinamieji fjeldai; didžiausi jų – Hardangervidda, Jotunheimenas (Galdhøpiggeno viršūnė, 2469 m – Norvegijos aukščiausia vieta), Dovrefjellis. Didelius plotus (keletą tūkstančių km²) užima karstinės reljefo formos. Daugiausia jų šalies vidurinėje dalyje, tarp Trondheimo ir Tromsø; žymiausias – Glåmefjellio plokščiakalnis (Svartiseno masyve). Jame daug karstinių urvų, iš kurių daugiau kaip 50 yra ilgesni kaip 1 km; ilgiausi karstiniai urvai – Tjoarvekraigi (12 km), Okshola-Kristihola (11 km), giliausias – Ragge Javre Raigės urvas (580 metrų). Pakrantėse yra abrazinių urvų (daugiausia jų – Mo i Ranos apylinkėse, Nordland’o fiulkėje). Šalies šiaurės rytuose (Finnmarke) yra žemas plokščiakalnis (vyrauja 300–500 m aukštis).

poliarinė pašvaistė

Klimatas

Klimatas didesniojoje šalies dalyje vidutinių platumų jūrinis (žiemos švelnios, vasaros vėsios), šiaurės rytuose – subarktinis. Klimatui įtakos turi šiltoji Norvegijos srovė (Šiaurės Atlanto srovių sistemos dalis). Dėl jos ir dėl vyraujančios vakarų oro masių pernašos Norvegijos pakrantės žiemą neužšąla. Temperatūrų kaita ryškesnė einant iš vakarų į rytus negu iš pietų į šiaurę.

Sausio aukščiausia temperatūra pajūryje Norvegijos pietvakarinėje dalyje 1–3 °C, žemiausia –1 °C, šiaurės rytuose atitinkamai –3 °C ir –8 °C, Osle –2 °C ir –7 °C, Karasjoke (šiaurėje, žemyninės Norvegijos dalies gilumoje) –10 °C ir –22 °C. Liepos aukščiausia temperatūra Bergene 19 °C, šalies šiaurės rytuose 12 °C, Karasjoke 18 °C, Osle 22 °C; liepos žemiausia temperatūra nuo 12–13 °C Norvegijos pietuose iki 7–9 °C šiaurėje. Kalnuose, aukščiau kaip 2000 m, sausio aukščiausia temperatūra –10 °C, žemiausia –15 °C, liepos atitinkamai 15 °C ir 1 °C.

Kalnų šlaituose tarp Bergeno ir Bodø per metus iškrinta daugiau kaip 3500 mm kritulių (vietomis 4000–5000 mm), Lofoteno ir Vesteråleno salų kalnuose daugiau kaip 1000 mm, Norvegijos rytinės dalies kalnų slėniuose mažiau kaip 400 milimetrų. Diduma kritulių iškrinta rugpjūčio–sausio mėnesiais (tada daugiausia iš Atlanto vandenyno ateinančių ciklonų), Oslo rajone ir šalies rytuose – liepos–spalio mėnesiais. Sniego danga kalnuose laikosi rugsėjį–birželį (kalnų aukščiausiose dalyse – ištisus metus), subarktinėje Norvegijos dalyje – spalį–gegužę. Dėl didelių geografinių platumos skirtumų Norvegijoje didelės sezoninės dienos trukmės variacijos. Šiauriau Šiaurės poliaračio nuo gegužės pabaigos iki liepos pabaigos Saulė niekada nenusileidžia žemiau horizonto linijos (trunka vadinamoji poliarinė diena), kitoje šalies dalyje šviečia iki 20 h per parą.

Šiaurės Norvegijos kraštovaizdis

Nuo lapkričio pabaigos iki sausio pabaigos šiaurėje saulė niekada nepakyla aukščiau horizonto (trunka vadinamoji poliarinė naktis), kitoje Norvegijos dalyje dienos būna labai trumpos.

krioklys Husedaleno slėnyje (Hardangerviddos nacionalinis parkas)

Hardangerjøkuleno ledynas

Briksdalio ledynas

Vidaus vandenys

Vidaus vandenys užima 5,3 % šalies teritorijos. Upės, tekančios į Šiaurės jūrą ir į Norvegijos jūrą, yra trumpos, jų didelis nuolydis. Šalies pietinės dalies upės ilgos, vietomis jų vagos labai išplatėjusios (tokie ruožai vadinami ežerais). Ilgiausios upės: Glåma (598 km), Lågenas (abi teka į Skagerako sąsiaurį), Tana (į Barentso jūrą). Beveik visose upėse yra krioklių, iš jų žymiausi: Låtefossenas, Rjukanas, Vøringsfossenas, Vettisfossenas; aukščiausias Norvegijos krioklys – Kjelsfossenas (aukštis 840 metrų). Vyrauja ledyninės kilmės ežerai; didžiausi: Mjøsa (369 km²), Femund’as, Røsvatnas, Randsfjordas, Tyrifjordas. Dalį fjeldų dengia ledynai (jų yra apie 1700; bendras plotas apie 5000 km²); didžiausi yra Jostedalsbreeno, Vakarų Svartiseno, Folgefonnos, Ålfotbreeno ledynai. 18 didelių ledynų yra Svalbarde.

Femund’o ežeras

Dirvožemiai

Iš dirvožemių Norvegijos šiaurinėse pakrantėse ir plokščiakalniuose vyrauja durpžemiai, šiaurės rytuose (Finnmarke) pasitaiko ledžemių, aukštai kalnuose – uolėtžemiai, pradžiažemiai, žemose lygumose – šlynžemiai, balkšvažemiai, išplautžemiai; visur yra kalkžemių.

Norvegijos miškas (Finnmarkas)

Augalija

Beveik visoje Norvegijoje flora borealinė, tik toliausiai šiaurėje (salose) – subarktinė ir arktinė. Norvegijos pietuose ir pietvakariuose yra lapuočių miškų. Juose vyrauja ąžuolai, uosiai, lazdynai, guobos, klevai, liepos, yra beržų, bukų, kukmedžių, bugienių. Einant į rytus ir į šiaurę miškuose daugėja spygliuočių. Palei fjordus lapuočių miškai auga gana toli šiaurėje. Spygliuočių miškai auga Norvegijos rytinės ir vidurinės dalies kalnų slėniuose. Juose vyrauja pušys, eglės; yra beržų, alksnių, drebulių, uosių. Daugelyje miškų gausu vaivorų, spanguolių, tekšių. Pakrantėse visur gausu viržynų. Kalnuose – vertikalusis augalijos zoniškumas. Norvegijos šiaurėje – miškatundrė ir tundra; auga beržai keružiai, žemaūgiai gluosniai, samanos (daugiau kaip 1000 rūšių), kerpės (apie 1800 rūšių), daug gėlių.

miškatundrė

paprastasis jūrinis erelis

Gyvūnija

šiauriniai elniai (Tromso apylinkės, Šiaurės Norvegija)

Miškų zonoje veisiasi briedžiai ir kitų rūšių elniai, voverės, lapės, kiaunės, barsukai, pasitaiko vilkų, lūšių, rudųjų lokių, upių ir ežerų pakrantėse yra bebrų, ūdrų, iš paukščių gausu tetervinų, kurtinių, jerubių, kryžiasnapių, strazdų, genių, paukštvanagių, šarkų, kikilių, zylių. Norvegijos šiaurėje, tundroje, veisiasi lemingai, baltieji kiškiai, šiauriniai elniai, poliarinės lapės, erniai, iš paukščių – baltieji tetervinai, medžiokliniai sakalai, baltosios pelėdos; introdukuoti avijaučiai. Norvegijos vidaus vandenyse yra lašišų, upėtakių, kiršlių, lydekų, ešerių, ungurių, jūrų priekrantiniuose vandenyse – atlantinių silkių, menkių, otų, skumbrių, kitų jūrinių žuvų. Jūrose prie Norvegijo veisiasi ruoniai; pakrantėse gausu vandens paukščių. Apie 16 000 rūšių vabzdžių.

Hardangerviddos nacionalinis parkas

Aplinkos apsauga

Norvegijos natūrali aplinka dėl žmogaus veiklos palyginti menkai pakitusi (ypač vidurinėje ir šiaurinėje dalyje), daug neapgyventų plotų. Saugomos teritorijos užima 17,2 % (55 974 km²) šalies teritorijos. 2266 gamtos rezervatai, 194 kraštovaizdžio parkai, 234 gamtos paminklai, yra saugomų biotopų.

Geirangerfjordas (pasaulio paveldo vertybė)

Žemyninėje šalies dalyje ir prie jos yra 29 nacionaliniai parkai (2008; bendras plotas 26 464 km²), Svalbardo salyne – 6 nacionaliniai parkai (bendras plotas 33 389 km²). Seniausias yra Rondanės nacionalinis parkas (Hedmarko ir Oppland’o fiulkėse; įkurtas 1962, plotas 963 km²). Didžiausi nacionaliniai parkai yra Svalbarde (dalis jų teritorijos yra sausumoje, dalis – jūroje): Pietų Špicbergeno (13 282 km², įkurtas 1973), Šiaurės vakarų Špicbergeno (9914 km², įkurtas 1973), Forlandeto (4647 km², įkurtas 1973). Žemyninės Norvegijos dalies didžiausi nacionaliniai parkai: Hardangerviddos (Buskerudo, Hordaland’o, Telemarko fiulkėse; 3422 km², įkurtas 1981), Saltfjelleto-Svartiseno (Nordland’o fiulkėje; 2105 km², įkurtas 1989), Reinheimeno (Mørės ir Romsdalio fiulkėje; 1969 km², įkurtas 2006), Blåfjellos-Skjækerfjellos (Šiaurės Trøndelago fiulkėje; 1924 km², įkurtas 2004).

Šiaurės Norvegijos fjordai – Geirangerfjordas ir Nærøyfjordas – įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą (nuo 2005). Šiaurės Rytų Svalbardo (1976–97), Nordhordlando (nuo 2019, plotas 6698 km²) biosferos rezervatai (UNESCO programa Žmogus ir biosfera). 63 Ramsaro konvencijos (Norvegijoje įsigaliojo 1975) saugomos vietovės (plotas 9091,3 km²).

Norvegija

Norvegijos gyventojai

Norvegijos konstitucinė santvarka

Norvegijos partijos ir profsąjungos

Norvegijos ginkluotosios pajėgos

Norvegijos ūkis

Norvegijos istorija

Norvegijos santykiai su Lietuva

Norvegijos švietimas

Norvegijos literatūra

Norvegijos architektūra

Norvegijos dailė

Norvegijos muzika

Norvegijos choreografija

Norvegijos teatras

Norvegijos kinas

Norvegijos žiniasklaida

Norvegijos lietuviai