Norvègijos istòrija
Ikivalstybinis laikotarpis
piešiniai Altos uolose (Finnmarko fiulkė, apie 4200 pr. Kr.)
Žmonės dabartinės Norvegijos teritorijoje apsigyveno paleolito pabaigoje–mezolito pradžioje (Fosnos ir Komsos archeologinės kultūros). Veikiausiai kaip indoeuropiečių genčių imigracijos padarinys regiono pietų ir pietvakarių dalyje neolite (trečias tūkstantmetis prieš Kristų) atsirado gyvulininkystė ir primityvi žemdirbystė. Apie 1500 pr. Kr. pradėta naudoti atgabentą bronzą, nuo 500 pr. Kr. – geležį, kuri daugiau paplito 1 a. po Kr. dėl kontaktų su romėnų civilizacija. Dėl jos įtakos 3 a. Skandinavijoje sukurtas runų raštas. Šiaurės germanų gentys, kurios dabartinės Norvegijos teritorijoje apsigyveno dar maždaug 500 pr. Kr., 1 a. po Kr. viduryje įkūrė daug smulkių gentinių valstybinių darinių, kuriuose svarbiausią reikšmę turėjo laisvųjų vyrų susirinkimai – tingai.
Dėl menko Norvegijos žemės derlingumo susidarė santykinis gyventojų perteklius. Dėl to 8–11 a. vyko savotiška intensyvi emigracija – plėšikiški prekybiniai ir kolonizaciniai Skandinavijos vikingų, Vakarų Europoje vadintų normanais, jūrų žygiai. Per juos norvegai (norvegiškai Nordvegr – šiaurės kelias; taip vadinta Skandinavijos pusiasalio vakarų pakrantė) užėmė Farerų, Hebridų, Orknio ir Šetlando salas, Meno salą, dalį Airijos ir Škotijos pakrančių, kolonizavo Islandiją, įkūrė gyvenčių Grenlandijoje ir pasiekė Šiaurės Amerikos pakrantes (vikingų ekspansija nutrūko po 1066 žygio į Angliją patirtos nesėkmės).
vikingų drakaras (Vikingų laivų muziejus Osle)
Viduriniai amžiai
Tuo pačiu metu pamažu formavosi Norvegijos valstybė. Apie 900 Haraldas I Gražiaplaukis suvienijo didžiąją dalį norvegų žemių. Po jo mirties prasidėjo dinastinės kovos, su karaliumi 10 a. varžėsi Ladės vietininkai jarlai. Norvegijoje susiformavo 4 lagtingų (provincijų įstatymų leidžiamųjų susirinkimų) teritorijos; karalius būdavo renkamas Øritinge. Jarlai rėmė ekspansinę Danijos karalių politiką, todėl maždaug nuo 965 iki 1035 visa Norvegija arba jos pietinė dalis ne kartą buvo pakliuvusi į danų valdžią. Valdant Olafui I (995–1000) ir Olafui II Šventajam (1015–28) norvegai buvo pakrikštyti (daugiausia anglosaksų dvasininkų). 1035 Norvegija vėl tapo nepriklausoma (ji apėmė ir dalį dabartinės Švedijos – Jämtlandą, Härjedaleną ir Bohusläną). Smarkiai padidėjo Bažnyčios įtaka. 1152 įkurta Nidaroso (dabar Trondheimas) arkivyskupija apėmė Islandiją, Grenlandiją, Farerų ir Orknio salas bei Meno salą.
Akershuso pilis Osle (13 a. pabaiga)
11–13 a. Norvegijos monarchiją silpnino dažni dinastiniai karai, bendravaldystė, kovos su didikais. Per visus vidurinius amžius Norvegijoje išliko bendruomeninė ūkio nuosavybė (odalis), dauguma valstiečių (bondų) išsaugojo asmeninę laisvę ir teisę nešioti ginklus, todėl darė didesnį poveikį politiniam gyvenimui nei kitose šalyse. 1184 karaliumi tapo žemųjų visuomenės sluoksnių politinės grupuotės birkebeinerių remiamas Sveryras Sigurdsonas. 1260 karaliaus sostas tapo paveldimas (remiantis pirmagimystės principu), Norvegijos valstybė – nedaloma. 1261 prie Norvegijos prijungtos Grenlandijos gyvenvietės, 1262–64 – Islandija. Dar nuo vikingų laikų Norvegijos karalių siuzerenitetą pripažino Škotijos salos, ilgiausiai – Orknio ir Šetlando salos (iki 1468). 1274–76 kodifikuota Norvegijos teisė. 13 a. šalies ūkyje įsigalėjo Hanza – tai stabdė Norvegijos prekybos ir laivininkystės plėtotę.
Dėl epidemijų 14 a. smarkiai sumažėjo šalies gyventojų – 1349–50 (per vadinamąją juodąją mirtį) nuo maro išmirė beveik pusė jų. Ekonomiškai silpna (trūkstant darbo rankų) Norvegijos bajorija neišgalėjo priešintis Švedijos ir Danijos feodalų skverbimuisi. 1319 sudaryta asmeninė Norvegijos unija su Švedija (galiojo iki 1363), 1380 – su Danija, o 1397 Kalmaro unija, suvienijusi šias tris Skandinavijos karalystes. Norvegija tapo faktiškai priklausoma nuo Danijos. Šalį valdė daugiausia danų arba vokiečių kilmės valdininkai.
Naujieji amžiai
Norvegijos karalystės žemėlapis (apie 1673, Joano Bleu atlasas, dailininkas Dirckas Janszas van Santenas, Nyderlandų karališkoji biblioteka)
Po nesėkmingo 1537 sukilimo prieš danų diegiamą reformaciją Norvegija tapo Danijos provincija, bet išsaugojo tam tikrą administracinį ir teisinį atskirumą: nuo 1572 buvo valdoma karaliaus vietininko, 1687 iš naujo kodifikuoti Norvegijos įstatymai. Per Danijos karus su Švedija Norvegija 1645 neteko Jämtlando ir Härjedaleno, 1658 – Bohusläno. 17–18 a. labai pagerėjo jos ekonominė padėtis. Danijoje įsitvirtinus absoliutizmui (1660) karalius pradėjo pardavinėti arba nuomoti žemes, todėl 18 a. pabaigoje 75 % Norvegijos valstiečių tapo žemės savininkais. Sparčiai plėtojosi prekyba, laivininkystė (1750–1804 Norvegijos laivų tonažas padvigubėjo), žuvininkystė, kasyba, medienos apdirbimas. Pradėjo formuotis norvegų pasiturintis sluoksnis – buržuazija. 18 a. viduryje imta steigti mokslo ir mokymo institucijas: 1750 Christianijoje (dabar Oslas) įsteigta inžinerijos mokykla, 1811 – universitetas, 1757 Kongsberge – kasybos seminarija, 1760 Trondheime – Mokslo draugija.
Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu ir Napoleono karų pradžioje Norvegijos prekybos apimtis labai išsiplėtė, bet Danijai (Prancūzijos sąjungininkei) 1807 prisidėjus prie žemyninės blokados Norvegija prarado savo pagrindinį prekybos partnerį Didžiąją Britaniją ir buvo izoliuota. Dėl to šalyje kilo ūkio krizė ir badas. Šiuo laikotarpiu sustiprėjo norvegų tautinė savimonė. Kai Kylio taikos sutartimi Danija 1814 buvo priversta Norvegiją (be valdų Šiaurės Atlante) atiduoti Švedijai, Norvegijoje kilo judėjimas dėl nepriklausomybės ir konstitucijos. Eidsvollyje sušauktas Steigiamasis susirinkimas 1814 05 17 priėmė pažangią, karaliaus valdžią ribojančią Eidsvollio konstituciją ir išrinko buvusį Danijos karaliaus vietininką princą Kristijoną Frederiką Norvegijos karaliumi. Dėl Švedijos kariuomenės veiksmų (Norvegijos–Švedijos karas) ir Didžiosios Britanijos bei Rusijos diplomatinio spaudimo jis 1814 10 10 atsisakė sosto.
Eidsvollio susirinkimas 1814 (aliejus, 1885, dailininkas Oscaras Wergelandas, Norvegijos parlamento kolekcija)
1814 11 04 Norvegija, remdamasi Mosso konvencija, sudarė asmeninę uniją su Švedija (Norvegijos–Švedijos unija). 1814–1905 abi valstybės turėjo bendrą monarchą, užsienio politiką ir diplomatinę tarnybą. Norvegija išsaugojo savo konstituciją, parlamentą (Stortingą), kariuomenę ir karaliaus sudaromą vyriausybę, kurios dalis rezidavo Stokholme. Nuo 1873 karaliui Norvegijoje atstovavo vietininkas.
19 a., nors būta didelės emigracijos (vien 1840–1914 iš Norvegijos išvyko apie 750 000 žm.), labai padidėjo Norvegijos gyventojų skaičius – nuo 833 000 (1801) iki 2,24 mln. (1900); padaugėjo ir miesto gyventojų (nuo 9 iki 28 %). 19 a. 5 dešimtmetyje prasidėjo pramonės perversmas. Šalies industrializaciją vėliau pagreitino sparti hidroenergetikos plėtotė (pirmoji elektrinė pastatyta 1887). Plėtojosi tekstilės, nuo 7 dešimtmečio – celiuliozės ir popieriaus, nuo 8 dešimtmečio – žuvų konservų, nuo 10 dešimtmečio – elektrochemijos pramonė. Norvegijos prekybos laivyno tonažas 1850–80 padidėjo 5 kartus (iki 1,5 mln. t) ir pagal dydį tapo trečias pasaulyje (po Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų). 1900 iš pramonės, prekybos ir transporto gyveno daugiau kaip 40 % Norvegijos gyventojų.
19 a. sparčiai plėtojosi Norvegijos kultūra. Stiprėjant norvegų tautinei savimonei stengtasi priešintis danų kultūros įtakai. 19 a. viduryje sukurta norvegų literatūrinė kalba (1885 ji buvo įvesta mokyklose ir įstaigose). 1857 įsteigta Norvegijos mokslo ir literatūros akademija. 19 a. antroje pusėje–20 a. pradžioje kūrė pasaulinio lygio norvegų rašytojai H. Ibsenas ir K. Hamsunas, kompozitorius E. Griegas, dailininkas E. Munchas ir kiti. 1884, po ilgų ginčų su karaliumi, Stortingas pasiekė, kad vyriausybė turėtų atsiskaityti parlamentui. Tuo metu susikūrė pirmosios Norvegijos partijos: 1884 – liberalioji Venstre ir konservatyvioji Høyre (jos iki 1931 paeiliui formavo vyriausybę), 1887 – socialdemokratinės pakraipos Norvegijos darbo partija. 1898 įvesta visuotinė rinkimų teisė vyrams (moterims – 1913).
Norvegija 20–21 amžiuje
prie Christianijos (Oslo) universiteto susirinkusi minia švenčia Norvegijos nepriklausomybę giedodama tautinį himną (1905 08)
Ryškėjant Norvegijos ir Švedijos ekonominių ir politinių interesų skirtumams dauguma Norvegijos politinių jėgų ėmė siekti išplėsti šalies unijines teises (sukurti atskiras diplomatines atstovybes), o vėliau – valstybių atsiskyrimo. 1905 06 07 Stortingas uniją vienbalsiai nutraukė. Nepriklausomybei pritarta per rugpjūčio mėnesį įvykusį referendumą, po derybų ir Karlstado susitarimų (1905 09 23) ją pripažino ir Švedija. Po referendumo dėl valstybės santvarkos Norvegijos karaliumi 1905 11 18 išrinktas Danijos princas Karolis (Hokonas VII; valdė iki 1957). Per I pasaulinį karą Norvegija buvo neutrali. 1920 tapo Tautų Sąjungos nare. 1920 Paryžiaus taikos sutartis pripažino Norvegijai suverenumo teises į Svalbardą. 1933 Nuolatinis tarptautinio teisingumo tribunolas Hagoje atmetė Norvegijos pretenzijas į dalį Grenlandijos. 20 a. 3–4 dešimtmetyje įvyko šalies vidaus gyvenimo permainų. 1920 įkurta Valstiečių partija (1957 pavadinta Centro partija).
Dėl 1921–22 ir 1929–33 ekonominės krizių padarinių mažėjo liberalią ūkio politiką vykdančių Venstre ir Høyre įtaka, stiprėjo Norvegijos darbo partija – 1927 turėjo daugiausia vietų parlamente. 1935 tapusi valdančiąja (ministras pirmininkas J. Nygaardsvold’is) ji vykdė intervencionistinę politiką (ekonomikos stimuliavimas, investiciniai kreditai, viešųjų darbų organizavimas ir kita), padarė socialinių reformų (įvedė senatvės pensijas, mokamas atostogas, nedarbo draudimą ir kita). Nors ir paveikta ūkio krizių, 20 a. pirmoje pusėje Norvegija tapo aukšto gyvenimo lygio šalimi, jos laivynas buvo vienas didžiausių ir moderniausių pasaulyje, šalis vartojo daugiausia elektros energijos vienam gyventojui.
Iki 1940 Norvegija toliau laikėsi griežto neutralumo užsienio politikos, palaikė glaudžius santykius su Danija, Švedija ir Suomija, bandė koordinuoti mažų valstybių pastangas išsaugoti pasaulyje taiką (vadinamoji Oslo valstybių grupė), bet vengė konkrečių politinių ar karinių įsipareigojimų. 1939 05 atmetė Vokietijos pasiūlymą sudaryti nepuolimo sutartį. Prasidėjus II pasauliniam karui pasiskelbė neutralia. To nepaisydama Vokietija 1940 04–06 Norvegiją užėmė (Norvegijos operacija). Karalius, vyriausybė, dalis laivyno ir kariuomenės evakavosi į Didžiąją Britaniją ir tęsė kovą su Vokietija (laivynas dalyvavo Sąjungininkų desantinėse operacijose). Su Vokietijos okupacine valdžia kolaboravo dar 1933 įsikūręs fašistinis Tautos susivienijimas (jo vadovas V. Quislingas 1942–45 buvo kolaborantų vyriausybės ministras pirmininkas) ir negausios sukarintos organizacijos; buvo sudarytas ir SS Norge pulkas. Pasipriešinimo judėjimui (pogrindinė spauda, žvalgyba, sabotažas, pilietinio nepaklusnimo, karinės akcijos ir panašiai) nuo 1941 vadovavo Krašto frontas ir jo karinė organizacija Milorg. 1944 pabaigoje SSRS kariuomenė užėmė Norvegijos šiaurę. 1945 05 08 Vokietijos kariuomenės Norvegijos grupuotės be kovos pasidavė Sąjungininkams. Per karą Norvegija neteko 10 000 žm. ir pusės laivyno tonažo.
1945 Norvegija tapo Jungtinių Tautų nare (pirmasis šios organizacijos generalinis sekretorius buvo norvegas T. H. Lie). 1947 priėmė Marshallo plano teikiamą paramą. Po komunistinio perversmo Čekoslovakijoje ir SSRS–Suomijos sutarties sudarymo 1948 atsisakė neutralumo politikos, 1948–49 nesėkmingai derėjosi su Danija ir Švedija dėl gynybinės Skandinavijos valstybių sutarties sudarymo. 1949 tapo NATO (tiesa, uždraudė savo teritorijoje dislokuoti kitų valstybių kariuomenę, o 1957 – taikos metu laikyti branduolinį ginklą), 1952 – Šiaurės tarybos, 1960 – Europos laisvosios prekybos asociacijos (EFTA) nare.
Po karo Norvegijos darbo partija išliko stipriausia politine jėga – valdė 1945–65 (su trumpa pertrauka 1963), 1971–72, 1973–81 ir 1986–89 ir 1990–97 (ministrai pirmininkai E. Gerhardsenas, O. Torpas, T. M. Brattelis, O. Nordlis, G. Brundtland, T. Jagland’as). 1965–71, 1981–86 ir 1989–90 valdė dešiniojo centro koalicija (Høyre, Centro partija, Krikščionių liaudies partija, Venstre; ministrai pirmininkai P. Bortenas, K. Willochas, J. P. Syse). Po mėginimo centralizuotai planuoti ūkį (1945–47) socialdemokratai vėl grįžo prie valstybės reguliuojamo rinkos ūkio ir vadinamosios gerovės valstybės koncepcijos įgyvendinimo – 20 a. 6–8 dešimtmetyje priimta įstatymų, išplečiančių socialinę rūpybą, drabuotojų ir profesinių sąjungų teises, mokesčių sistema siekta kiek įmanoma suvienodinti visuomenės gyvenimo lygį. 8 dešimtmetyje pradėjus eksploatuoti Šiaurės jūroje rastus naftos telkinius paspartėjo ūkio plėtra, padidėjo visuomenės materialinės gerovės lygis.
naftos platformos prie Ølensvågo (Rogalando fiulkė, 2014)
Nuo 8 dešimtmečio pradžios svarstytas Norvegijos stojimo į Europos ekonominės bendrijos (EEB) klausimas – per 1972 referendumą stojimui nepritarė 53 % šalies gyventojų. Jau pasirašyta stojimo sutartis, kurią rėmė svarbiausios partijos – socialdemokratai ir konservatoriai, buvo anuliuota; 1972–73 valdė stojimui nepritariančių partijų (Krikščionių liaudies partija, Centro partija, Venstre) mažumos vyriausybė. 1992 Norvegija ratifikavo EEB ir EFTA sutartį dėl Europos ekonominės erdvės sukūrimo. 1994 susitarimas dėl Norvegijos stojimo į EEB (nuo 1995 ES) buvo vėl atmestas per referendumą – dalis visuomenės mano, kad Europos integracija (jos priešininkai telkiasi daugiausia Centro partijoje) kelia grėsmę Norvegijos suverenumui ir nepriklausomai ūkio plėtotei (konkurencija žemės ūkiui ir žuvininkystei). Dalis Norvegijos įstatymų suderinta su ES teise. 20 a. 8–9 dešimtmetyje pradėjo ryškėti gerovės valstybės išlaikymo sąnaudų ir neigiamų padarinių (didžiuliai mokesčiai, kapitalo išvežimas, biurokratinio aparato padidėjimas) problema.
1991 mirus karaliui Olafui V (valdė nuo 1957), Norvegijos sostą perėmė jo sūnus Haraldas V. Nuo 1997, mažėjant socialdemokratų įtakai, buvo sudaromos didelės mažumos vyriausybės, kurios galėjo veikti tik pritariant daliai nevyriausybinių partijų (konstitucija nenumato galimybės pirma laiko paleisti parlamento): 1997–2000 valdė centro (Krikščionių liaudies partija, Centro partija, Venstre; ministras pirmininkas K. M. Bondevikas), 2001–05 – dešiniojo centro (Krikščionių liaudies partija, Høyre, Venstre; ministras pirmininkas K. M. Bondevikas) koalicijos, 2000–01 ir 2005–13 – Norvegijos darbo partijos vadovaujama koalicija (ministras pirmininkas J. Stoltenbergas). Norvegijos karinės oro pajėgos dalyvavo NATO bombarduojant Jugoslaviją (1999), t. p. karuose Afganistane (nuo 2001) ir Libijoje (2011). 2011 07 22 Norvegiją sukrėtė didžiausias jos istorijoje teroro aktas – dešinysis fundamentalistas A. B. Breivikas susprogdino bombą prie Vyriausybės rūmų Osle ir surengė masines žudynes Utøyaʼos saloje esančioje socialdemokratinio jaunimo stovykloje (iš viso žuvo 77 žmonės).
ministras pirmininkas J. Stoltenbergas teroro akto vietoje prie Vyriausybės rūmų (2011 07 26)
Nuo 2013 valdė dešiniųjų partijų mažumos vyriausybė, vadovaujama Ernos Solberg. Po 2017 09 parlamento rinkimų 2018 01 ji suformavo Høyre, Venstre ir Pažangos partijų koalicinę vyriausybę; 2019 01 prie koalicijos prisidėjo Krikščionių liaudies partija – pirmą kartą nuo 1985 valdė dešinioji daugumos vyriausybė. Po pralaimėjimo 2021 09 parlamento rinkimuose Erna Solberg 2021 10 įteikė Haraldui V savo vyriausybės atsistatydinimo pareiškimą. Sudaryta Jonaso Gahro Størės vadovaujama Darbo ir Centro partijų mažumos vyriausybė.
1
*formalus siuzerenas – Danijos karalius
**už jį valdė jarlas Hokonas Eriksonas (1028–29) ir karaliaus sūnus Svenas (1029–35)
L: T. K. Derry Skandinavijos istorija Vilnius 1995; T. K. Derry A Short History of Norway London 1957; Norges historie t. 1–15 Oslo 1976–81; A. Bereza-Jarociński Zarys dziejów Norwegii Warszawa 1994.
1478
Norvegijos konstitucinė santvarka
Norvegijos partijos ir profsąjungos
Norvegijos ginkluotosios pajėgos