Norvègijos mùzika
Liaudies muzika
hardingfelės
Norvegų liaudies muzika labai senos kilmės. Ji išsaugojo ritmo, tonacijos, struktūros savitumą. Liaudies muzikantai (špylmanai) ir instrumentai dažnai minimi liaudies epe – poemose ir sagose. Apie senąją muziką liudija archeologiniai radiniai. Yra rasta 2 a. pr. Kr. bronzos amžiaus ragų (lurų), kaulo fleitų ir kitų muzikos instrumentų. Liaudies dainos (epinės, baladės, darbo, žvejų) grindžiamos diatoninėmis dermėmis, dažnai pasitaiko plačių šuolių, būdinga melizmatika, sinkopės. Dalis dainų susijusios su religinėmis apeigomis ir šeima. Baladės senovėje buvo šokamos. 12 a. Baladė apie sapną pavartota daugelio norvegų kompozitorių kūryboje. Išliko dainų apie trolius, vikingus, skaldus, riterius. Gyvuoja ir dainuojamosios poezijos žanras (stev) bei piemenų šūksniai (lokk). Instrumentinės melodijos (vadinamieji slotai) pasižymi savita intervalika, ornamentika ir derme (vyrauja lydinė dermė). Liaudies muzikos instrumentai: gija, fidla (abu smuiko tipo), fleitos (seljeflotė, tuseflotė) ir arfos (langleikė) atmainos, bukehornas (piemenų ožragis).
Nacionaliniu instrumentu tapo smuikas, kurio atmaina hardingfelė paplito visoje šalyje. Juo griežiama solo. Nuo seno populiarūs liaudies smuikininkai virtuozai (žinomiausi K. Lurosenas, T. Audunsonas). Liaudies šokiai halingas, springaras, gangaras, springleikas greiti, temperamentingi. 1814 atkūrus Norvegijos nepriklausomybę pradėta tirti ir užrašinėti liaudies muziką.
Bažnytinė muzika
Nuo 11 a. Norvegijos bažnyčiose paplito grigališkasis choralas ir Vidurio Europos bažnytinė muzika, buvo steigiamos bažnyčių mokyklos. Iš viduramžių išliko tik negausūs bažnytinės muzikos pavyzdžiai (sekvencijos). Muzikai profesionalai (kompozitoriai ir atlikėjai) daugiausia buvo danai ir vokiečiai arba užsienyje mokslus baigę norvegai, tarp jų – C. Ecchienusas (1550–1600) ir J. Nesenusas (m. 1604). Tai pirmieji 16 a. norvegų kompozitoriai (polifonistai), kūrę bažnytinę muziką. Pasaulietinė muzika kuriama nuo 17 a. pradžios. Pažymėtina kompozitorių G. Bertoucho (1668–1743; klavyrinės sonatos), J. H. Freithoffo (1713–67; kamerinės ir trio sonatos), A. Flintenbergo (kantatos ir pasijos) kūryba.
Muzika 18–19 amžiuje
18–19 a. Norvegijoje garsėjo muzikai Lindemanai, tarp jų žymiausias – vargonininkas, kompozitorius ir etnomuzikologas L. M. Lindemanas (1812–87), 1883 Christianijoje (dabar Oslas) jis įsteigė vargonininkų mokyklą, kuri 1894 tapo pirmąja konservatorija. Jis pirmasis išleido keletą norvegų liaudies melodijų rinkinių, tarp jų – Senos ir naujos norvegų liaudies melodijos (Aeldre og nyere norske fjeld-melodier 3 tomai 1853–67). Šie rinkiniai buvo svarbūs vėlesnių kartų norvegų kompozitoriams. Vėliau liaudies muziką užrašinėjo C. Ellingas, E. Eggenas, O. M. Sandvikas. 19 a. prasidėjo intensyvi nacionalinės muzikos plėtra. Kompozitoriai savo kūryboje vartojo norvegų liaudies melodijas, intonacines, ritmines struktūras. Vienas pirmųjų norvegų liaudies melodijas pavartojo kompozitorius W. Thrane. 1825 sukūrė zingšpylį Kalnų pasaka (Fjeldeventyret).
kompozitoriaus E. Griego skulptūra Bergene (skulptorius Ingebrigtas Vikas, 1917)
vargonininko, kompozitoriaus ir etnomuzikologo L. M. Lindemano biustas (1904, skulptorius C. L. Jacobsenas) prie Oslo katedros
Norvegų muzikos mokyklos raidai reikšminga buvo O. B. Bullio, H. Kjerulfo, T. Tellefseno (1823–74), R. Nordraako (1842–66; Norvegijos himno autorius) kūryba ir muzikinė veikla. 19 a. viduryje Norvegijoje kūrėsi chorai, ansambliai, muzikos organizacijos. 19 a. pabaigoje daugelis norvegų kompozitorių puoselėjo romantizmo tradicijas. Ryškiausiu Norvegijos nacionalinės muzikos atstovu, jos klasiku tapo E. H. Griegas. Pagarsėjo jo dainos, kūriniai fortepijonui. Kiti 19 a. sntros pusės–20 a. pirmos pusės kompozitoriai: M. A. Udbye, O. Winteris-Hjelmas (1837–1931; sukūrė pirmąją norvegų simfoniją), J. Svendsenas (1840–1911), J. Selmeris (1844–1910), A. B. Grøndahl (1847–1907), Chr. Sindingas, G. Schjelderupas, S. Lie (1871–1904), H. Borgstrømas, A. Eggenas (sukūrė pirmąją reikšmingą norvegų operą Olav Liljekrans 1940).
Muzika 20 amžiuje–21 amžiaus pradžioje
Operos teatro rūmai Kristiansane (1914)
I pasaulinio karo metais Norvegijos muzikoje plito modernizmo idėjos, kurios savitai derėjo su nacionaliniais muzikos elementais. Žymesni kompozitoriai: L. I. Jensenas, D. M. Johansenas (1888–1974), H. Saeverudas (1897–1992), G. Tveittas, K. Egge. 20 a. 2–5 dešimtmetyje pagyvėjo muzikos mokymas, būrėsi orkestrai, džiazo ir populiariosios muzikos ansambliai. Jaunieji kompozitoriai atsisakė romantizmo tradicijų, nacionalinės muzikos elementų. Daugelio jų kūryboje dominavo neoklasicizmas, kai kurie vartojo dodekafoninę techniką. Kompozitoriai F. Mortensenas (1922–83) ir J. Kvandalis (1919–99) atvėrė kelią radikalioms Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų modernizmo idėjoms.
20 a. pirmoje pusėje populiarėjo ir elektroninė muzika, elektroniniai instrumentai (M. Sønstevold, 1917–96, ir G. Sønstevold’as, 1912–91, A. Nordheimas, E. F. Braeinas, A. Bibalo). 20 a. pabaigoje Norvegijoje veikė įvairių pakopų muzikos mokyklos ir konservatorijos. 1973 įsteigta Nacionalinė muzikos akademija, veikia orkestrai, tarp jų – 2 valstybiniai simfoniniai orkestrai Osle ir Bergene, keletas šiuolaikinės muzikos ansamblių.
1959 Osle įsteigta Nacionalinė opera, rengiama daugybė muzikos festivalių. Norvegijos muzikinį gyvenimą nuo 1967 organizuoja valstybinė agentūra Rikskonsertene. Žymesni kompozitoriai: K. Kolbergas (1936–2014), A. Jansonas (g. 1937), Ketilis Hvosolefas (g. 1939), R. Söderlind’as, M. Hegdalis, O. A. Thommesenas (g. 1946), L. Thoresenas (g. 1949), Iveras Kleive (g. 1949), H. Berge, C. Ore, R. Wallinas, A. Schaathunas, G. Kverndokkas, Nilsas Henrikas Asheimas (g. 1960), Henrikas Hellstenius (g. 1963), Kimas André Arnesenas (g. 1980). Atlikėjai: pianistė A. Backer-Grøndahl (1847–1907), smuikininkas A. Tallefsenas, violončelininkas K. Andersenas (1903–70), saksofonininkas J. Grabarekas, dirigentai – O. Grüneris-Hegge, E. Fjelontadas, dainininkės – E. Gulbranson, K. Flagstad, muzikologai O. M. Sandvikas, O. Gurvinas, B. Kortsenas.
Jan Garbarek
Norvegijos operos ir baleto teatro rūmai Osle (2008, architektūrinė bendrovė Snøhetta)
L: B. Kortsen Norwegian Music and Musicians Bergen 1975; N. Grinde Contemporary Norwegian music, 1920–1980 Oslo 1981; R. Kvideland Singen als Widerstand in Norwegen während des Zweiten Weltkriegs Essen 1994.
3051
660
Norvegijos kultūra
Norvegijos konstitucinė santvarka
Norvegijos partijos ir profsąjungos
Norvegijos ginkluotosios pajėgos