nósis (nasus), žmogaus ir sausumos stuburinių viršutinių kvėpavimo takų pradinė dalis, kurioje yra uoslės organas. Skirstoma į išorinę nosį ir nosies ertmę.
Žmogaus nosis
Žmogaus išorinė nosis veido centre išsikiša į priekį kaip trisienė piramidė. Jos pagrindą sudaro kaulai ir hialininės kremzlės, kurios sujungtos jungiamuoju audiniu, padengtos neištisiniu raumenų sluoksniu ir oda. Išorinėje nosyje skiriama šaknis (jungtis tarp nosies ir kaktos), nugara ir viršūnė (galiukas). Nuo jų leidžiasi šoninės sienos (sparnai), kurios apriboja dvi angas – šnerves. Viduje yra kremzlinė ir plėvinė pertvara (atskiria vieną šnervę nuo kitos). Išorinė nosis įvairuoja, jos dydis ir forma priklauso nuo žmogaus antropologinio tipo, paveldėjimo. Išorinės nosies kontūrą lemia jos šaknies forma, nugaros ilgis, plotis, išgaubtumas ar įgaubtumas, sparnų ilgis ir aukštis, šnervių forma (pvz., romėniška ar erelio nosis yra su kuprele, graikiška nosis yra tiesi, be įdubimo šaknies srityje). Viršūnė gali būti smaila, buka ar kolbos pavidalo, su vagele ar be jos, tiesi, užriesta į viršų ar žemyn. Išorinė nosis svarbi uoslei: įkvepiamas pro šnerves oras teka vertikaliai ir lanku pakyla, todėl pasiekia nosies ertmės skliaute esantį uoslės organą. Nosies traumos gali lemti jos lūžius ar pertvaros iškrypimus, tai sukelia kvėpavimo, uoslės ir kitų problemų. Plastinių ir rekonstrukcinių operacijų metu traumų padariniai, įgimti defektai gali būti taisomi, keičiama nosies forma (rinoplastika). Nosies krapštymas – vienas žalingų įpročių, galintis pažeisti ar užteršti nosies ertmės gleivinę, sukelti kraujavimą iš nosies. Papuošalų vėrimas į nosies kremzles, pertvarą būdingas kai kurių šalių (Indijos, Nepalo ir kitų) gyventojams. Kai kurių tautų (pvz., maorių) kultūroje nosies patrynimas į kito žmogaus nosį reiškia pasveikinimą.
Gyvūnų nosis
Gyvūnų išorinės nosies forma labai įvairi, pvz., plačianosės beždžionės turi plačią, skruzdėdiniai – ilgą ir siaurą nosį, straublinių gyvūnų nosis yra suaugusi su viršutine lūpa ir sudaro straublį.
2064