nostálgija (gr. nostos – grįžimas + algos – kančia, skausmas), tėvynės ilgesys; ilgesingas idealizuotas praeities prisiminimas, apgailestavimas. Tai reakcija į netektį, asmeninių ryšių, emociškai reikšmingų vietų, kultūros ir istorijos vertybių praradimą. Nostalgijos pobūdis priklauso nuo išorinių (nutrūkę ryšiai su giminėmis ir draugais, kalbos barjeras, esamos ir buvusios socialinės padėties skirtumas, aplinkinių žmonių požiūris, negalėjimas grįžti į tėvynę ir kita) ir vidinių (amžius, išsimokslinimas, psichikos atsparumas, gyvenimo tikslai ir kita) veiksnių. Nostalgija kyla dėl to, kad žmogus praeitį prisimena idealizuotai, supriešina ją su dabarties sunkumais. Nostalgija gali sukelti psichikos sutrikimų (dažniausiai depresijos pobūdžio, nerimą, topofobiją – liguistą tam tikrų vietovių baimę), kartais – somatinių sutrikimų ir net paankstinti mirtį.
Nostalgiją aprašė jau senovės graikų poetas Homeras veikale Odisėja. Nostalgijos terminą 1688 pirmasis pavartojo Šveicarijos gydytojas J. Hoferis (1669–1752) disertacijoje Medicinos disertacija apie nostalgiją, arba tėvynės ilgesį (Dissertatio Medico de NOΣTALΓIA, oder himwehe). Iki 20 a. nostalgijos terminu buvo vadinama liga. 20 a. pirmoje pusėje nostalgiją pradėjo tirti filosofai, psichologai ir sociologai.