nostratinės kalbos

nostrãtinės kabos (lot. nostras, kilm. nostratis – mūsiškis, čionykštis), boreãlinės kabos (lot. borealis – šiaurinis), hipotetinė kalbų makrošeima. Nostratinių kalbų reliktų visuma dabartinėse kalbose vadinama nostratiniu kalbiniu sluoksniu. Pagal nostratinių kalbų hipotetinę teoriją, nostratine kalba turėję kalbėti pirmykščiai žmonės. Nostratinės kalbos apima indoeuropiečių kalbas, kartvelų kalbas, semitų kalbas, uraliečių kalbas, altajiečių kalbas, dravidų kalbas. Joms būdingų genetinių bendrumų dar turi etruskų kalba, elamitų kalba, japonų kalba, nivchų kalba, čiukčių ir kamčiadalų kalbos. Hipotezę apie indoeuropiečių, finougrų, altajiečių ir dravidų kalbų giminystę pirmasis 20 a. pradžioje paskelbė danų kalbininkas H. Pedersenas. Nostratinių kalbų teoriją išplėtojo rusų kalbininkas V. Illič‑Svityčius teigdamas, kad nostratinės kalbos buvo bendros prieš šešis tūkstantmečius; jis ištyrė, kad nostratinių kalbų pagrindą turi ir keliasdešimt lietuvių kalbos žodžių (pvz., ugnis, šilas, žuvis, uosis, gervė). Izraelio lyginamosios kalbotyros specialistas A. Dolgopolskis (g. 1930) rekonstravo 15 000 m. senumo protonostratinį kalbinį sluoksnį. Veikalų apie nostratines kalbas paskelbė Jungtinių Amerikos Valstijų kalbininkai A. R. Bomhardas (g. 1943), J. H. Greenbergas, M. Ruhlenas (g. 1944), B. Collinderis (Švedija), V. Dybo (Rusija), rusų istorinės kalbotyros lingvistas S. Starostinas (1953–2005) ir kiti.

L: V. Illič-Svityč, V. Dybo Opyt sravnenija nostratičeskich jazykov Moskva 2 t. 1971–76; A. R. Bomhard, J. C. Kerns The Nostratic Macrofamily: Study in Distant Relationship New York 1994; A. Dolgopolsky The Nostratic Macrofamily and Linguistic Paleontology Cambridge 1998; A. R. Bomhard Reconstructing Proto-Nostratic: Comparative Phonology, Morphology, and Vocabulary 2 vol. Leiden 2008.