notãcija (lot. notatio – pastaba, žymėjimas), ženklų, vartojamų muzikai užrašyti, sistema; muzikos užrašymas.
Bendroji apžvalga
Europos profesionaliojoje muzikoje ištobulinta notacija gana tiksliai nurodo muzikinių garsų aukščio ir ritminius santykius. Kitų skambančios muzikos parametrų (dinamikos, artikuliacijos, tembro) žymėjimas yra apytikslis. Notacija susijusi su konkrečios muzikinės kultūros ypatumais. Daugelis neeuropietiškųjų muzikinių kultūrų, pagrįstų improvizavimo praktika ir oraline tradicija, notacijos neturi. Įvairių muzikinių kultūrų tam tikrais raidos laikotarpiais notacija kito. Notaciją lemia muzikos sistemos pobūdis (ypač derminė struktūra) ir muzikos teorija. Senovines notacijos sistemas tiria muzikos paleografija.
Raida iki viduramžių
Seniausios notacijos sistemos buvo pritaikytos monodijai užrašyti. Įvairiais ženklais (piktogramomis, ideogramomis, raidėmis, skaitmenimis) apytikriai fiksuotas muzikinių garsų aukštis, kartais ir trukmė. Piktografinė notacija vartota senovės Egipte, ideografinė – senovės Kinijoje ir Babilone. Spėjama, vadinamoji kiniškoji notacija susiklostė dar Ino dinastijos laikais (apie 1300 pr. Kr.), pagrindinio muzikos garsaeilio (anhemitoninės pentatonikos) garsai žymėti skiemenimis. Babiloniškojoje notacijoje (apie 800 pr. Kr.) greta dantiraščiu užrašyto poetinio teksto vartoti papildomi ženklai, nurodantys apytikslį garsų aukštį ir skiemeninius jų pavadinimus. Indijos notacijoje buvo žymimi 7 heptatoninio garsaeilio laipsniai. Graikiškojoje notacijoje (vartota maždaug nuo 4 a. pr. Kr.) buvo skiriama instrumentinė ir vokalinė notacija. Abiejose notacijose garsų aukščiui žymėti buvo parenkamos raidės iš skirtingų graikų abėcėlės tipų. Sutartiniais ženklais buvo žymima garsų ir pauzių santykinė trukmė. Panaši į graikiškąją buvo arabiškoji (10–13 a.) ir persiškoji notacija; garso aukščiui fiksuoti vartota raidės, trukmei – skaičiai.
Raida viduriniais amžiais
dasia notacija (iš Musica enchiriadis)
Viduramžiais, remiantis graikiškosios notacijos tradicija, susiklostė vadinamoji dasia (daseia; pagal graikų prozodijos ženklo pavadinimą) notacija, kuria 9 a. pabaigoje Hucbaldui priskiriamame traktate Musica enchiriadis buvo užrašyti pirmieji daugiabalsės muzikos (organumo) pavyzdžiai. Ideografinei notacijos tradicijai atstovavo muzikinių garsų žymėjimas lotyniškomis raidėmis. Lotynų kalba raidiniais simboliais buvo žymimi ir intervalai tarp garsų.
Kartu su ideografine notacija Europos muzikoje plėtojosi įvairios piktografinės notacijos formos. Didelės reikšmės turėjo neuminė notacija. Bizantijos imperijoje neumų notacijos pirmtake laikoma ekfonetinė notacija – ženklai, pažymintys rečituojamų liturginio teksto žodžių kirčius ir frazių ribas. Notacijos raidai turėjo reikšmės dar ir senovės Graikijos bei pirmųjų krikščionių muzikoje vartoti giedojimo vadovo rankų ir pirštų sutartiniai judesiai (cheironomija) melodijos slinkčiai, tempui, dinamikai nurodyti.
dasia notacijos ženklų iššifravimas (tetrachordai: g – graves, f – finales, s – superiores, e – exellentes, r – residui)
ekfonetinė notacija (12 a. Bizantijos rankraštis)
Būta trijų bizantiškosios notacijos raidos etapų. Vadinamoji paleobizantiškoji notacija (9–11 a.) sąlyginai žymėjo balso pakilimus ir nusileidimus. Per bizantiškosios notacijos vidurinį etapą (12–13 a.) įsigalėjo neumų sistema, kuri buvo išplėtota 14–15 a. susiklosčiusioje naujojoje bizantiškojoje notacijoje (pastaroji liturginėje praktikoje išliko iki 19 a. vidurio). Paleobizantiškosios notacijos apraiškos turėjo įtakos armėnų liturginio giedojimo ženklams (chazai) bei rusų stačiatikių ženklinio giedojimo kriukų notacijai.
Nuo 9 a. neuminė notacija vartota ir Vakarų Europos krikščionių liturginiam giedojimui (grigališkajam choralui) užrašyti. Ši vadinamoji choralinė notacija įvairiose vietose ir skirtingu laiku turėjo keletą atmainų, kurios skyrėsi neumų forma. Pagrindinės choralinės notacijos atmainos: Sankt Galleno (Šveicarija, 9–10 a.), Metzo, arba Lotaringijos (Rytų Prancūzija, 9–10 a.), Benevento (Pietų Italija, 11–12 a.), Akvitanijos (Pietvakarių Prancūzija, 12–13 a.), kvadratinė (Prancūzija), Romos (14–15 a.), gotiškoji, vadinamoji pasagvinių (Vokietija, 14–15 a.); kartais choralinės notacijos terminas tapatinamas tik su Romos ir gotiškąja notacija. Choraline notacija buvo užrašomos ir trubadūrų bei truverų melodijos.
Meco notacija
Linijų ir raktų sistema
baltoji menzūrinė notacija. J. Obrechto mišių Salve diva parens I „Kyrie“ (kontratenoro ir boso partijos)
Atsiradus linijų ir raktų sistemai, imta tiksliau žymėti garsus ir intervalus. Dar 10 a. neumomis užrašytuose muzikiniuose tekstuose buvo vartojama orientacinė linija, nurodanti ant jos užrašytų garsų aukštį (dažniausiai garsą f). Ilgainiui virš jos imta brėžti ir kitą liniją, žyminčią kvintos intervalu aukščiau esantį garsą (c1; tai atitiko grigališkojo choralo melodijų atraminių tonų – finalis ir repercussa santykį). 11 a. Gvidas Arecietis pridėjo dvi papildomas linijas: vieną tarp jau esančių linijų (garsui a), kitą – virš jų (garsui e1) arba apačioje (garsui d). Taip susiklostė 4 linijų sistema, Vakarų Europos bažnytinės muzikos praktikoje vartojama iki šiol. 14 a. pasaulietinėje muzikoje įsigalėjo 5 linijų sistema – penklinė. Iš pradžių linijos buvo skirtingų spalvų, bet jau 12 a. linijų sistemos priekyje pradėta rašyti raides, nurodančias ant linijų užrašomų garsų aukštį (dažniausiai c, g, f). Iš stilizuotos šių raidžių rašybos atsirado linijų aukštį žymintys simboliai raktai.
Atsižvelgiant į balsų ar instrumentų diapazoną, raktai buvo rašomi prie skirtingų penklinės linijų ir atitinkamai vadinami. Šiuolaikinėje praktikoje daugiausia vartojami smuiko (G), boso (F), alto ir tenoro (C) raktai. Penklinėje natos rašomos ant linijų ir tarp jų. Atskiriems garsams vartojamos dar ir trumpos pridėtinės linijos po penkline arba virš jos.
Linijų ir raktų sistema buvo pritaikyta diatoninio garsaeilio garsams žymėti. Plečiantis muzikos sistemai, ėmus vis dažniau vartoti chromatizmus (nuo 14 a.), buvo įvesti alteracijos ženklai. Iš pradžių jie buvo rašomi virš penklinės, ilgainiui – penklinėje, prieš alteruotus garsus, o įsigalėjus tonacinei sistemai – ir prie raktų. 20 a., išryškėjus prieštarai tarp diatonikai žymėti pritaikytos penklinės ir lygiareikšmiškai vartojamų 12 chromatinio garsaeilio laipsnių, būta bandymų reformuoti tradicinę notacijos sistemą.
Garsų trukmę ir ritminius santykius imta žymėti vėliau negu garsų aukštį. 12 a. pabaigoje Paryžiaus katedros mokykloje atsirado modalinė notacija – iš neumų sistemos perimtais specialiais ženklais žymėtos santykinai ilga (lotyniškai longa) ir trumpa (lotyniškai brevis) ritminės vertės. 13 a. modalinė notacija peraugo į menzūrinę notaciją – ritminių verčių ir jų santykių išplėtotą žymėjimo sistemą. Garsų trukmės buvo žymimos specialiais grafiniais ženklais (natomis): maxima, longa, brevis, semibrevis, minima, semiminima, fusa, semifusa (visi lotyniškai). Įvesti ir atitinkamos trukmės pauzių ženklai. Pagal natų išvaizdą skiriami juodosios (13–14 a.) ir baltosios (15–16 a.) menzūrinės notacijos periodai. Iš baltosios menzūrinės notacijos atsirado klasikinė notacija.
Raida 16–20 amžiuje
16–18 a. instrumentinei muzikai (vargonų, liutnios) užrašyti vartota tabulatūrinė notacija (tabulatūra). Joje vartoti su instrumentų sandara (stygomis, klavišais) susiję simboliai, raidės, natos, aplikatūrą žymintys skaitmenys. Nuo 16 a. pabaigos iki 18 a. vidurio klavišinių instrumentų (klavesino, vargonų ir kita) akordams užrašyti vartota skaitmenimis pagrįsta notacijos sistema, vadinamasis skaitmeninis bosas.
klasikinė notacija. L. van Bethoveno sonata fortepijonui Nr. 8, op. 13
17–18 a. susiklosčiusi klasikinė notacija susintetino daugelį ankstesnių notacijų elementų ir įvedė naujų. Pradėta vartoti dinamikos ženklus (pvz., žodžių piano, forte santrumpas p, f), žodines tempo, muzikos charakterio, agogikos nuorodas (pvz., adagio, energico, ritardando). Skaitmenimis žymimos ritminės natų grupės (pvz., 3 – triolė, 5 – kvintolė), metras (pvz., 2/4, 3/8), tikslus tempas, aplikatūra. Vartojami įvairūs grafiniai ženklai – sijos, lygos, akoladės, takto brūkšniai, arpeggio, crescendo ir diminuendo nuorodos. Klasikinė notacija tebevartojama ir 21 amžiuje.
F. Bajoro Missa in musica notacija
Greta klasikinės, sukurta ir specifinių notacijų. 1839 išrasta notacija akliesiems (Braille’io muzikinė notacija). 20 a., atsiradus naujoms kompozicinėms technikoms, atsirado klasterių, mikrotoninių alteracijų ir kiti ženklai; atsisakius metro nuorodų ir takto brūkšnių, muzikos trukmė fiksuojama tikslaus laiko nuorodomis (sekundėmis). Vartojama specifinė notacija (muzikos grafika) aleatorinės, sonoristinės, konkrečiosios, elektroninės, kompiuterinės ir kitos moderniosios muzikos kompozicijoms užrašyti (dažniausiai tokias notacijas kuria patys kompozitoriai).
L: Ch. Parrish The Notation of Medieval Music New York 1956; E. Karkoschka Das Schriftbild der neuen Musik Celle 1966; W. Kaufmann Musical Notations of the Orient Bloomington 1967; H. Besseler, P. Gülke Schriftbild der mehrstimmigen Musik Leipzig 1973; B. Stäblein Schriftbild der einstimmigen Musik Leipzig 1975.
2309
1571