notángai (lot. Notangi, Natangenses, vok. Notangin, Natangen), prūsų gentis, gyvenusi Notangoje.
Vardas, manoma, upėvardinės kilmės (kalbininkai K. Būga, A. Vanagas). Notangų archeologiniai paminklai ir materialioji kultūra turi daug bendrų bruožų su sembų ir varmių kultūra. Archeologai V. Kulakovas ir V. Šimėnas notangų pradžią sieja su ankstyvojo geležies amžiaus vakarinių baltų pilkapių kultūros Notangos‑Sembos grupe. 1–4 a. ji perėjo į prūsų plokštinių kapinynų kultūrą, kuri nuo 6 a. išplito iki Vyslos. Pirmaisiais amžiais po Kristaus notangai mirusiuosius laidojo dažniausiai sudegintus, urnose ir be jų, kapų duobes viršuje dengė ovalo ar stačiakampio formos akmenų grindiniu; mirusiajam dėdavo papuošalų, kartais – kokį įrankį. Pirmo tūkstantmečio viduryje ėmė nykti paprotys laidoti urnose, po sudegintu mirusiuoju duobės dugne dažnai būdavo užkasamas nedegintas žirgas, dažniau dedami ginklai. 7–8 a. radinių mažiau. Manoma, tais amžiais dalis notangų su sembais kolonizavo Pamedės žemę Žemutiniame Pavyslyje. Vėlesnių laikų notangų kapuose gausu ginklų, puošnios kario ir žirgo aprangos, keramikos. Notangai palaikė intensyvius mainų ryšius su vikingais, pamarėnais (su Pamariu), Karolingų kraštais.
baltai 11–12 a.
Apie varmių, notangų ir bartų užkariavimą bei daugelio pilių pastatymą (Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronika, išleista 1679 Frankfurte; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Apie varmių, notangų ir bartų užkariavimą bei daugelio pilių pastatymą (Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronika, išleista 1679 Frankfurte; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Pirmą kartą notangai paminėti 1238 Rytų Pamario kunigaikščio Sventopelko sutartyje su Vokiečių ordino (VO) atstovais: tuomet VO pradėjo pulti notangus, varmius ir bartus. Šie sudarė Prūsų žemių konfederaciją. Šių trijų genčių kariuomenė 1240 buvo apgulusi Balgos pilį Varmėje, bet dėl apsikrikštijusio prūsų didžiūno Pomando išdavystės kryžiuočių buvo sumušta; šios gentys 1241 buvo užkariautos ir pripažino VO valdžią. Kronikininkas Petras Dusburgietis rašė, kad notangai į karą galėjo išleisti apie 2000 raitelių ir daug tūkstančių karių. Jie dalyvavo beveik visuose prūsų sukilimuose prieš VO. Per Pirmąjį prūsų sukilimą (1242–49) buvo išvaduota VO valdoma notangų teritorija. Notangai, kaip ir kiti prūsai, 1249 su VO sudarė Christburgo taikos sutartį, bet 1249–56 toliau su juo kariavo, nors ir vieni. Kryžiuočiams siaubiant Notangą 1249 11 29 Kriukų mūšyje notangai juos smarkiai sumušė.
1256 VO įsiveržė į tą Notangos dalį, kurios gyventojai dar priešinosi, ir ją nusiaubė; šių notangų vadas Gadikas su dviem sūnumis, kiti kariai buvo nužudyti.
Per Didįjį prūsų sukilimą (1260–74) notango Herkaus Manto vadovaujama notangų ir kitų prūsų kariuomenė 1261 01 22 sumušė stiprią VO kariuomenę Pokarvių mūšyje. 1262 notangai su kitais prūsais puolė Karaliaučiaus pilį (Karaliaučiaus apgultis), bet sužeidus Herkų Mantą pasitraukė. 1263 sukilėliai trimis apgulos mašinomis trejus metus puldinėjo, buvo apsiautę Kreuzburgo pilį Notangoje. Vokiečiai, pristigę maisto, pasitraukė iš pilies, bet prūsai juos pavijo ir išžudė (gyvi liko tik du riteriai). 1263 notangų ir kitų prūsų kariuomenė nusiaubė Kulmą, Liubavos mūšyje vėl sumušė kryžiuočius. Meisseno iš Vokietijos markgrafas Dietrichas II 1272 puolė notangų žemes iki Gerkino. Galutinai notangai buvo pavergti 1273–74. Nuo 1276 rengiamo prūsų sukilimo jie su varmiais atsimetė, nes nuo jo Sembos fogtas atkalbinėjo stiprius karius – sembus. Paskutinį kartą notangai su bartais buvo sukilę 1295. Organizavo notangai Govina, Stanta, Trinta, Misinas, vadovavo Sabinas. Puolė kryžiuočius visoje Notangoje, buvo įsiveržę į Barštyno pilį. Šį sukilimą nuslopino Karaliaučiaus komtūro kariuomenė.
Apie Pokarvių mūšį, kuriame buvo nužudyta daug krikščionių (1261; Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronika, išleista 1679 Frankfurte; Varšuvos nacionalinė biblioteka)
Notangų kalba gyvavo dar 16 a.: buvo ginčijamasi, kurią prūsų kalbos tarmę – sembų ar notangų – pasirinkti spausdinamiems religiniams raštams. Iki 17 a. vidurio dauguma notangų buvo suvokietinta, dalis šiaurinių sulietuvėjo (kai kuriose Notangos bažnyčiose pamokslai jiems buvo sakomi lietuvių kalba) ir įsiliejo į lietuvininkų etninę grupę.
P: Petras Dusburgietis Prūsijos žemės kronika Vilnius 1985.
415
1362