notariãtas (lot. notarius – raštininkas), asmenų, kurie įstatymų nustatyta tvarka teisiškai įtvirtina neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, garantuoja šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą, visuma. Notariatas priklauso valstybės teisėsaugos institucijų sistemai, bet jo funkcijas, deleguotas valstybės, gali vykdyti ir privatūs asmenys. Notariatą sudaro notarai – profesionalūs teisininkai, kurie tvirtina sandorius (sutartis, testamentus, įgaliojimus ir kita), juridinių asmenų steigimo dokumentų ir įstatymų reikalavimų atitikimą, liudija paveldėjimo teises, dokumentų, jų nuorašų, išrašų, vertimų ir parašų dokumentuose tikrumą, protestuoja vekselius ir čekius, atlieka kitus įstatymų numatytus notarinius veiksmus (šie veiksmai skiriasi įvairiose šalyse). Notarai vykdo savo veiklą per notarų biurus, kurie dažniausiai turi apibrėžtą (nustatytą valstybės) veiklos teritoriją. Vokietijoje notariato funkcijas taip pat gali vykdyti ir advokatai, Didžiojoje Britanijoje – solisitoriai. Kai kuriuos notarinius veiksmus šalies piliečių, esančių užsienyje, prašymu gali atlikti šios valstybės konsulinių įstaigų darbuotojai. Visi asmenys, kurie vykdo notariato funkcijas, turi išaiškinti savo klientams jų teises ir pareigas, saugoti atliktų notarinių veiksmų paslaptį. Notarine forma patvirtinti dokumentai įgyja ypatingą juridinę galią: juose nurodomi faktai teismuose ir kitose valstybės institucijose laikomi neginčijamais ir negali būti paneigti remiantis liudytojų parodymais ar kitais įrodymais, kol pats dokumentas (ar jo dalis) nėra teismo pripažintas negaliojančiu. Šalyje veikiančius notarus vienija ir jų savivaldos funkcijas įgyvendina notarų rūmai, Europos Sąjungoje – Europos Sąjungos notariatų taryba (Conseil des Notariats de l’Union Européenne, CNUE, įkurta 1993, būstinė Briuselyje; Lietuvos notarų rūmai priklauso nuo 2004), pasaulyje – Tarptautinė notariato sąjunga (L’Union Internationale du Notariat, UINL, įkurta 1948, būstinė Buenos Airėse, vienija 76 valstybių notarų rūmus, nuo 1994 ir Lietuvos notarų rūmus).
Notariato atsiradimas siejamas su senovės Romos raštininkais (lotynų kalba tabelliones, notarii), kurie sudarė, tvirtino ir registravo teismuose sutartis, prašymus, testamentus ir kitus teisinius dokumentus. Ilgą laiką senovės Romoje vyravo žodinė teisės aktų forma, bet 3–4 amžiuje teisinėje praktikoje įsigalėjo rašytinis prievolių įforminimo būdas, nes viešojo pobūdžio rašytiniais dokumentais pagrįsti įrodymai tapo svaresni už liudytojų parodymus. Raštininkai tapo valstybės įstaigų kontroliuojamais pareigūnais, jų veiklą reguliavo specialios taisyklės. 8–10 amžiuje Italijoje atsirado profesionalūs notarai, patvirtinantys visus svarbiausius teisės aktus, ypač bažnytinius ir susijusius su nekilnojamuoju turtu. Karolio Didžiojo įsaku (805) kiekvienas vyskupas, abatas ar grafas sutartims ir teismo dokumentams surašyti privalėjo turėti savo asmeninį notarą, kuris veikė konkrečioje teritorijoje ir vadovavosi patvirtintais teisės aktų formų pavyzdžiais. Be šių, dar buvo valstybinių notarų, kurie turėjo karaliaus įgaliojimus ir galėjo veikti visoje šalies teritorijoje, ir notarų, kurie kartu atliko ir teisėjų funkcijas. Galutinai viešasis notariatas susiformavo 12 amžiaus viduryje, kai ir valstybė, ir Bažnyčia pripažino, kad notariškai patvirtintas dokumentas yra viešasis aktas, galiojantis ir po liudytojų mirties. 12–13 amžiuje notariatas paplito Prancūzijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Anglijoje ir kitur, 15 amžiuje – Rusijoje, iki 19 amžiaus – beveik visose Europos šalyse. Kūrėsi notarus rengiančios mokyklos, kai kuriose šalyse jie tapo valstybės tarnautojais.
LIETUVOJE 2017 dirbo 261 notaras. Veikė 225 notarų biurai.
2271