novacijonzmas, ankstyvosios krikščionybės religinė srovė, mokiusi, kad Bažnyčiai priklauso tik švarieji, t. y. esantieji be nuodėmės. Kilo 3 a., pradininkas Novacijonas (iš čia novacijonizmo pavadinimas). Novacijonizmas teigė, kad krikščionys, dėl Romos imperatoriaus Decijaus persekiojimų (250 ediktu nurodė visiems Romos piliečiams atlikti religines apeigas stebimiems specialios komisijos; atsisakiusieji garbinti romėnų dievus buvo laikomi politiškai nelojaliais, persekiojami, kalinami, žudomi) išsižadėję Kristaus mokymo ir vėl ėmę aukoti romėnų dievams, nusideda ir savaime visam laikui iškrinta iš bažnytinės bendruomenės. Išsižadėjusieji tikėjimo buvo vadinami lotyniškai lapsi (nusižengusieji), jie buvo skirstomi į turificati (tik smilkiusius smilkalus dievams) ir sacrificati (atnašavusius aukas dievams). Kiti krikščionys, kad liktų ištikimi savo tikėjimui, papirkdavo tam tikras Romos institucijas ir gaudavo liudijimus, kad aukojo dievams, dar kiti pasirinkdavo persekiojimus ar net kankinystę.
Popiežius Kornelijus (251–253) nepritarė Novacijono mokymui ir reikalavo nesmerkti dėl persekiojimų baimės laikinai atsisakiusiųjų krikščionybės. Novacijonizmo šalininkai teigė, kad vadinamieji lapsi negali sugrįžti į Bažnyčią, net jei atgailautų, nepripažino Kornelijaus ir popiežiumi išsirinko Novacijoną (antipopiežius; 251–258). 254 keliuose Bažnyčios sinoduose Romoje Novacijonas buvo atskirtas nuo Bažnyčios. Aleksandrijoje prieš novacijonizmą kovojo šv. Kirilas Aleksandrietis. Siekdamas išsaugoti ortodoksinį krikščionių mokymą, jis uždarė novacijonų bažnyčią.
Novacijonizmas nunyko 7 a. pabaigoje.