novèlė (it. novella – naujiena), grožinės prozos žanras. Neilgas kūrinys, kuriam būdinga griežtesnė nei apsakymo struktūra, dažniausiai dramatiška, staigi atomazga, netikėtas posūkis. Kai kurie literatūrologai novelės ir apsakymo terminus vartoja sinomiškai, kiti novelę laiko apsakymo atmaina. Nacionalinėse literatūrose termino reikšmė nevienoda: vokiečiai skiria novelę (Novelle) nuo apsakymo (Kurzgeschichte), prancūzų nouvelle panaši į apsakymą (kaip ir récit), rusai skiria apysaką (povest′), apsakymą (rasskaz), novele (novella) vadina labai trumpą apsakymo formą, lenkai t. p. skiria apsakymą (opowiadanie) ir novelę (nowela). Anglų kalba terminas novella vartojamas retai, dažniausiai novelė neskiriama nuo apsakymo (short story).
Novelės pavadinimo etimologija liudija, kad novelė pradžioje reiškė pasakojimą apie naujus įvykius, kuriuos žmonės perpasakodavo pasilinksminti ar pamokyti. Novelių ciklų užuomazgos įžvelgiamos Tūkstančio ir vienos nakties pasakojimuose (anksčiausi variantai arabų kalba iš apie 9 a., pirmasis vertimas į europiečių – prancūzų kalbą – 1704). Europos tradicijoje novelės ištakos siejamos su trumpais pasakojamaisiais žanrais – pasakomis, anekdotais, pamokslų intarpais. Renesanso laikotarpiu Europoje suklestėjo pramogai skirti pasaulietinių pasakojimų rinkiniai (italų G. Boccaccio Dekameronas / Decameron, parašyta 1349–53, išleista 1471, prancūzų Margaritos Navarietės Heptameronas / Heptaméron 1558–59, anglų G. Chaucerio Canterbury pasakojimai / The Canterbury Tales, parašyta apie 1387–1400, išspausdinta 1478) ir praktiniai rinkiniai kunigams. Šalia egzistavo ir kiti iš viduramžių literatūros atėję panašūs žanrai – fablio, švankas. Renesanso novelei būdinga šios epochos literatūros bruožai: vitališkumas, neretai pereinantis į obsceniškumą, optimizmas. Nuotykių ir meilės istorijų novelių parašė M. de Cervantesas (rinkinys Pamokomosios novelės / Novelas ejemplares 1613). Galutinai novelės žanro kanonai susiklostė 18 a. pabaigoje –19 a. pradžioje; novelė buvo labai populiari Vokietijoje (žymiausios novelės: E. T. A. Hoffmanno Panelė fon Skiuderi / Das Fräulein von Scuderi, J. von Eichendorffo Marmurinė statula / Das Marmorbild, abi 1819, A. von Droste’s‑Hülshoff Žydų medis / Die Judenbuche 1842, C. Brentano, A. von Arnimo ir kitų novelės). Kūrinio ilgis – nuo kelių iki kelių šimtų puslapių, fabulos centre paprastai buvo vienas paslaptingas įvykis ar konfliktas, vedantis į nelauktą posūkį (Wendepunkt) ir logišką, bet netikėtą pabaigą. Romantikai suteikė novelei filosofinį, mistinį pobūdį (C. F. Meyeris, P. Mérimée, E. Mörike, E. A. Poe, J. L. Tieckas ir kiti). 19 a. su realizmo literatūra susiformavo ir realistinė novelė, labiau pabrėžianti racionalius socialinius, moralinius aspektus (A. Čechovas, T. Fontane, H. T. Stormas). Prancūzijoje novelės formą ištobulino G. de Maupassant’as, Jungtinėse Amerikos Valstijose – O. Henry, H. Jamesas.
Novelės žanras lietuvių literatūroje
Lietuvių literatūroje novelės užuomazgų įžvelgiama 19 a. vidurio didaktinėje prozoje. Novelės terminas pradėtas vartoti 19 a. pabaigoje. Aiškesnius bruožus įgijo atsiradus lietuviškai periodikai, kurioje spausdinta trumpoji proza. 20 a. pradžioje novelės terminą bandė apibrėžti K. Bizauskas, J. Brazaitis, V. Mykolaitis‑Putinas ir kiti. Pirmasis novelės formą ištobulino J. Savickis (rinkinys Ties aukštu sostu 1928). Brandžia novelistika išsiskiria 20 a. 4 dešimtmetis (P. Cvirka, J. Grušas ir kita), išeivijos autoriai (A. Škėma, A. Landsbergis, B. Pūkelevičiūtė). Novelė suklestėjo Lietuvoje 20 a. 7–9 dešimtmetyje (intelektuali R. Lankausko, J. Mikelinsko, I. Mero kūryba). Stiprėjo lyrinė tradicija (R. Granauskas, J. Aputis, B. Radzevičius), ironiška pasaulėjauta (S. Šaltenis), pasaulio iracionalumo, paslapties pojūtis (S. T. Kondrotas, 10 dešimtmetyje J. Skablauskaitė). Trumpos novelės meistrė – B. Vilimaitė. 21 a. novelės žanro kūrinių parašė D. Kalinauskaitė ir kiti.
L: A. Zalatorius XX amžiaus lietuvių novelė Vilnius 1980.
2689