„Novellino“ („Novelės“), italų trumpų novelių rinkinys, sudarytas 13 a. paskutiniaisiais dešimtmečiais (1281–1300). Dar vadinamas Knyga novelių ir dailių pasakymų (Libro di novelle e di bel parlar gientile) ir Šimtas senųjų novelių (Cento novelle antiche). Pirmą kartą išspausdinta 1525 Bolonijoje. Novellino – svarbiausia novelių knyga italų literatūroje iki G. Boccaccio Dekamerono. Novelių autorius nėra žinomas, manoma, kad rinkinį sudarė ir prologą parašė florentietis, kilęs iš miestelėnų. Siužetai arba iš rašytinių šaltinių (Biblijos, prancūzų ir provansiečių literatūros), arba susiję su sakytine tradicija. Dalis veikėjų yra Biblijos personažai, antikos garsenybės ir šventieji, maždaug trečdalis – autoriaus gyvenamajam laikotarpiui artimos istorinės asmenybės, žmonės, įsiminę savo poelgiais arba žodžiais. Pasakojimų veiksmas vyksta ne tik Italijoje, bet ir kituose Viduržemio jūros regiono kraštuose, t. p. Prancūzijoje, Anglijoje ar net legendinėse vietose ir karalystėse. Dalis novelių išreiškia tradicinei miestiečių literatūrai būdingus didaktinius tikslus, siejasi su pamokomojo pavyzdžio žanru. Kitose ryškėja svarbi naujovė – siekis suteikti skaitytojui pramogą, jį pralinksminti. Kalba paprasta, artima liaudiškai sakytinei tradicijai, esama klaidų ir anachronizmų. Kai kurios novelės ar jų motyvai meniškai išplėtoti G. Boccaccio Dekamerone. Lietuvių kalba išleista pavadinimu Novellino, arba Šimtas senųjų novelių (2004).
-Knyga novelių ir dailių pasakymų; Šimtas senųjų novelių
944