Novočerkassko įvykiai (Novočerkãsko vykiai), taikios Novočerkassko darbininkų, 1962 06 01–03 protestavusių prieš maisto produktų pabranginimą, demonstracijos sušaudymas. Ženklino N. Chruščiovo vykdomo vidaus politikos kurso krizę ir reikšmingai paveikė tolesnę SSRS politinę raidą.
Priežastys
20 a. 6 dešimtmetyje–7 dešimtmečio pradžioje sparčiai daugėjant SSRS miestų gyventojų, dėl N. Chruščiovo vykdomos ekonominės politikos (kolūkiečių asmeninių ūkių likvidavimas ir jų pavertimas valstybiniais kartu labai mažinant gyvulių kiekį, plėšinių įsisavinimas, kaimo gyventojų judėjimo ir kitų teisių ribojimas) mažėjantis mėsos ir pieno gaminių kiekis neatitiko didėjančių miesto poreikių. Siekdama šį atotrūkį įveikti valdžia miestuose kėlė ūkio produkcijos kainas – siekta žemės ūkio gamybos rentabilumo. Šiai reformai nebuvo tinkamai pasiruošta, tikslas nebuvo pasiektas, 1962 pradžioje susidarė būtiniausių žemės ūkio produktų deficitas. Tai sukėlė daugelio šalies piliečių nepasitenkinimą, politinio chruščiovinio atlydžio sąlygomis Donbase, Kaukaze ir kitur žmonės būrėsi į spontaniškus mitingus, reikalaudami pagerinti jų materialinę padėtį.
Eiga
Nuo 1962 06 01 padidintos maisto produktų kainos (mėsos produkcijos – 30 %, sviesto – nuo 25 % iki 35 %) tapo Novočerkassko elektrovežių gamyklos darbininkų streiko dingstimi. 10.00 val. ryto apie 200 darbininkų nutraukė darbą ir pareikalavo padidinti algą, tačiau iš gamyklos vadovybės tesulaukė grubaus atsako. Per trumpą laiką streiko dalyvių kiekis išaugo iki 1000, vėliau – iki 4000 žmonių. Jie sustabdė keleivinių traukinių eismą išardydami geležinkelį šalia gamyklos. Aukščiausioji šalies vadovybė buvo gerai informuota apie šį ir kitus šalyje tuo metu vykusius streikus; į žmonių minią infiltruoti saugumo struktūrų agentai operatyviai teikė informaciją. SSKP Rostovo srities komiteto I sekretorius Aleksandras Basovas reikalavo jėga numalšinti protestą panaudojant reguliariąją kariuomenę, tačiau N. Chruščiovas uždraudė naudoti ginklą; mėginimas streiko dalyvius įbauginti demonstruojant karinę techniką nepavyko – šie apvertė kelias karines mašinas. Į miestą atvykę ir kalbomis mitinguotojus nuraminti mėginę Aleksandras Basovas ir kiti SSKP Rostovo srities komiteto nariai buvo užblokuoti gamyklos pastate.
Kiek vėliau prie gamyklos atvykę 150 milicininkų pabandė išstumti streiko dalyvius iš aikštės, bet žmonės juos pasitiko su akmenimis ir pagaliais, milicija buvo priversta trauktis. Tuomet pasitelktas Rostove prie Dono dislokuotas vidaus kariuomenės 505‑asis pulkas, t. p. kovinės parengties įsaką gavo 18‑oji tankų armija, pritraukta ir daugiau karinių dalinių. Tolesni kariuomenės mėginimai normalizuoti padėtį nenaudojant ginklo pavyko tik naktį į birželio 2‑ąją – mitingo dalyviai pamažu išstumti iš gamyklos aikštės, išlaisvinti SSKP Rostovo komiteto nariai. Toks beprecedentis kariuomenės mobilizavimas rodo, jog anuometė SSRS vadovybė šį streiką laikė ypač pavojingu, galinčiu įžiebti didelį sukilimą visos šalies mastu. Birželio 2‑ąją streiko dalyvių dar padaugėjo prisijungus kitoms miesto gamykloms, Novočerkassko miesto gyventojams. Tankai demonstrantų neįbaugino, nes kareiviai ginklų nenaudojo, liko neutralūs ar net simpatizavo mitingo dalyviams, padėdavo jiems užlipti ant tankų, taigi pastarieji virsdavo improvizuotomis mitingo tribūnomis. Demonstrantai pajudėjo link miesto centrinės Rūmų aikštės, reikalaudami susitikti su miesto vadais. Šie iššoko pro langus kitoje savivaldybės pastato pusėje ir skubiai pasišalino, dalis užsidarė kabinetuose. Mitinguotojai greitai pralaužė savivaldybę saugančių Rostovo karo mokyklos kursantų eiles ir pateko į pastato vidų, antro aukšto balkone organizavo tribūną, iškėlė V. Lenino portretą ir raudoną vėliavą (rodytas tikėjimas komunizmo idealais ir geruoju valdovu). Reikalauta susitikimo su K. Vorošilovu, tuo metu laikytu opozicija N. Chruščiovui ir, kaip manyta, galėsiančiu darbininkams padėti.
Numalšinimas
Mitinge pasklidus žiniai apie neva suimtus ir milicijos skyriuje jėga laikomus žmones, dalis demonstrantų (apie 300 žm.) pajudėjo milicijos nuovados link. Ji buvo saugoma vidaus kariuomenės dalinio (86 žmonių). Demonstrantams mėginant patekti į vidų buvo atidengta ugnis, žuvo 5 žmonės. Tai buvo pirmasis šaunamojo ginklo panaudojimas prieš mitinguotojus, kuris tarsi davė ženklą toliau jį naudoti malšinant miesto aikštėje susibūrusius protesto dalyvius. Birželio 2‑ąją 12.20 val. aikštėje pasirodė vidaus kariuomenės divizijos vadas Ivanas Oleško, kelios dešimtys kareivių apsupo pastatą, I. Oleško iš balkono kreipėsi į protestuotojus, ragindamas juos išsiskirstyti, kitaip žadėdamas panaudoti ginkluotą jėgą. Protestuotojams vykdyti reikalavimą atsisakius buvo atidengta ugnis. Pirmasis įsakymas buvęs šaudyti į orą, nes, pasak liudininkų, po šių pirmųjų šūvių sužeistų ir žuvusių protestuotojų nebuvo. Šūvių garso išgąsdinti mitingo dalyviai kiek atsitraukė, tačiau klaidingai manė šaudant tuščiais šoviniais, todėl vėl pamėgino priartėti prie pastato. Antrasis I. Oleško įsakymas buvo ugnį nukreipti į protestuotojus; per 2 ar 3 minutes trūkusią šūvių seriją žuvo dešimtys aikštėje esančių žmonių. Pasak liudininkų, į demonstrantų minią iš viršaus daugiausia šaudė ant stogo įsitaisę snaiperiai. Jie pataikė ir į medžiuose sėdėjusius vaikus – daugiausia netoli esančių vaikų namų auklėtinius, iš smalsumo stebinčius įvykių eigą. Tarp tokių stebėtojų buvo ir dvylikametis Aleksandras Lebedis, būsimasis generolas ir politikos veikėjas, kuris vėliau paliudijo apie dviejų greta jo buvusių vaikų žūtį.
Aukos
Oficialiais duomenimis, nušauti 23 mitingo dalyviai, 87 sužeisti, dalis jų vėliau mirė ligoninėje; faktai apie žuvusius vaikus neigti. Tikslus žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius sunkiai nustatomas, nes operacijos vykdytojai siekė kuo skubiau ir geriau užmaskuoti pėdsakus. Apie gerą operacijos planavimą byloja ir praėjus vos pusei minutės po sušaudymo aikštėje atsiradę karo medicinos pagalbos ekipažai, į kuriuos buvo grubiai grūdami žuvusių ir sužeistų demonstrantų kūnai. Aukos slapta palaidotos kolektyvinėse kapinėse, giminėms neleista atgauti artimųjų kūnų (perlaidoti 1994).
Padariniai
Valdžia, vengdama galimos naujos nepasitenkinimo bangos, laikinai pagerino Novočerkassko darbininkų padėtį – į parduotuves buvo pristatyta produktų, keli vietinės reikšmės valdininkai nušalinti nuo pareigų; po kiek laiko beveik visi gavo naujus postus.
Per spaudą buvo organizuota propagandinė demonstrantų diskreditavimo kampanija, visuomenė vėl, kaip stalininiu laikotarpiu, skaldyta į savus ir svetimus. Šaunamojo ginklo panaudojimas objektyviai nebuvo reikalingas. N. Chruščiovas, nors iš pradžių buvo prieš jėgos panaudojimą, vis dėlto savo persigandusių pavaldinių vėliau buvo įtikintas būtinybe ją panaudoti. Pagrindinius sprendimus Novočerkassko tragedijoje, iš anksto su N. Chruščiovu nepasitaręs, priėmė Frolas Kozlovas, antrasis po N. Chruščiovo komunistų partijos asmuo. Aukščiausiają partijos vadovybę (ir patį N. Chruščiovą) tokie sprendimai kompromitavo kaip nepajėgiančią civilizuotai spręsti vidaus ekonominių problemų tiek šalies piliečių, tiek pasaulio akyse. Po šių įvykių N. Chruščiovo valdymas tęsėsi vos pora metų. Padėtimi pasinaudojusios saugumo struktūros sutvirtino savo pozicijas – prasiplėtė etatus, gavo įvairių privilegijų, įgijo daugiau politinių galių.
memorialinė lenta su septyniomis kulkų žymėmis Rūmų aikštėje Novočerkasske (2006)
Teismai ir reabilitacija
1964 08 13–20 įvyko aktyviausių protesto dalyvių teismas. Aktyviausi dalyviai atrinkti pagal infiltruotų agentų darytas nuotraukas. 7 mitingo dalyviai nuteisti mirties bausme, 103 – nuo 2 iki 15 m. kalėti. N. Chruščiovą nušalinus nuo valdžios, daugelis nuteistųjų išėjo į laisvę, galutinai protesto dalyviai reabilituoti 20 a. 9 dešimtmečio pabaigoje, t. p. ir visi 7 mirtimi nubausti asmenys. 1992 Rusijos Federacijos prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą N. Chruščiovui, F. Kozlovui, A. Mikojanui ir dar 8 asmenims dėl žmonių sušaudymo fakto (byla nutraukta dėl kaltinamųjų mirties). 1996 06 08 visi protesto dalyviai reabilituoti atskiru prezidento B. Jelcino dekretu.
1088
-Novočerkassko sušaudymas; -Novočerkasko sušaudymas; -Novočerkassko tragedija; -Novočerkasko tragedija
I. Mardar Chronika neobjavlennogo ubijstva Novočerkassk 1992; V. Kozlov Fenomen Novočerkasska // Massovyje besporiadki v SSSR pri Chruščiove i Brežneve Maskva 1999, Neizvestnyj SSSR. Protivostojanije naroda i vlasti Maskva 2006; T. Bočarova Novočerkassk. Krovavyj polden Rostov 2009.