nuèrų kalbà, priklauso Nilo‑Sacharos makrošeimos kirų abajų šeimos nilotų kalbų šakos vakarų grupei. Vartojama Pietų Sudane (apie 1,6 mln.) ir Vakarų Etiopijoje (apie 65 000). Skiriamos 4 tarmės: vakarų ir rytų džikanų, lou, tjango. Kalba toninė (turi 3 – aukštąjį, vidurinį ir žemąjį – tonus, skiriančius žodžių leksines ir gramatines reikšmes). Fonetinę sistemą sudaro 16 balsių (būdingi 3 ilgumų balsiai) ir 20 priebalsių. Dažna vidinė fleksija – su šaknies balsių kaita sudaromos daiktavardžio kilmininko, galininko, vietininko formos. Gramatinės reikšmės dažniau reiškiamos prefiksacija, rečiau – postfiksacija. Turi ryškių analitinių, agliutinacinių bruožų. Sakinio struktūra – veiksnys–tarinys–papildinys (SVO). Bendrinė nuerų kalba susiformavo tjango tarmės pagrindu. Kolonijiniu laikotarpiu (iki 1956) vartota vietinėje administracijoje, mokoma pradinėse mokyklose, leidžiama literatūra ir spauda (raštas lotyniškaisiais rašmenimis). Išleista gramatika, Biblija. Vėliau nuerų kalbą iš oficialios aplinkos išstūmė arabų kalba; 21 a. pradžioje oficialaus statuso neturi, daugiausia vartojama buityje.
85