Nukšių kapinyno radiniai: 1–5 – vyro kapo įkapės: 1 – pasaginė segė, 2 – apyrankė, 3 – kabučiai, 4 – geležinis kirvis, 5 – žiedai; 6–9 – moters kapo įkapės: 6 – apgalvis, 7 – kaklo papuošalas, 8 antkaklės, 9 – apyrankė
Nùkšių kapinýnas (Nukšu kapulauks, Nukšu senkapi), 8–12 a. archeologijos paminklas Ludzos rajone, Nukšių valsčiuje, Pildos ežero vakariniame krante (Latvija). Latvijos Mokslų akademijos Istorijos institutas tyrinėjo 1947 (vadovė E. Šnore) ir 1948 (vadovas J. Graudonis). Ištyrė 218 latgalių 8–12 a. kapų, tarp jų 1 žynio, 2 dvigubus, 5 moterų, 6 simbolinius vyrų (tik su įkapėmis). Aptiktos kelios apeiginių ugniakurų vietos. Sudegintų mirusiųjų palaikai laidoti keturkampėse arba ovaliose duobėse, nedegintų – eilėmis vienas šalia kito ant pušinių lentų arba, manoma, skobtiniuose karstuose. Moterims po galva dažnai dėtos ornamentuotos lentelės, 1 kape – papartis. Vyrų įkapės – ginklai (kirviai, kardai, ietigaliai), papuošalai (žiedai, masyvios pasaginės ir lankinės segės, karių apyrankės), moterų – papuošalai (apyrankės, žiedai, segės, spiralinės ir suktos antkaklės, grandinėlės, karoliai), vaikų – miniatiūriniai ginklai ir papuošalai, tarp jų ir karių apyrankės. 10–12 a. kapuose ginklų ir įrankių mažiau, gausiau bronzinių papuošalų. Vyrų kapuose rasta bronza puoštų odinių diržų, moterų – žiedeliais ir spiralėmis dailintų vilnonių skarų likučių.
Pagal Nukšių kapinyno radinius E. Šnore rekonstravo vėlyvojo geležies amžiaus visuomenės socialinę struktūrą, išskyrė 4 gyventojų kategorijas: vyresniuosius, laisvuosius, žmones ir vergus. Nukšių kapinyno tyrinėjimai tapo Latvijos archeologijos metodologiniu pagrindu.
E. Šnore Nukšinskij mogil’nik Riga 1957.
2338