nùlinis kalbõs elemeñtas, konkretaus garsinio rodiklio neturintis kalbos elementas. Žymimas ženklu ø. Nulinis kalbos elementas egzistuoja tik tada, kai yra atitinkama paradigma, kurios kiti elementai turi nenulinę išraišką. Dažniausios yra nulinės galūnės (plg. rusų kalboje múž ‘vyras’ ir múž‑a, múž‑u; lietuvių kalboje bak ir bak‑ime, bról ir bról‑i), daug retesnės nulinės priesagos (pvz., lietuvių kalbos galūnių vediniuose: váura = vaur‑ + ‑ø‑ + ‑a, gvra = gvẽr‑ + ‑ø‑ + {balsių kaita} + ‑a). Galimos ir nulinės sintaksinių konstrukcijų dalys. Pvz., sakinyje Laikai neramūs yra nulinė jungtis, turinti trečiojo asmens ir esamojo laiko reikšmes (plg. Laikai buvo / bus neramūs); vadinamasis dalies kilmininkas gali būti laikomas kiekybės kilmininku, valdomu nulinio kiekybės žodžio (plg. Pasmė sáują miltų ir Pasmė ‑ø‑ miltų). Fonologijoje žinomi nuliniai fonemų variantai (pvz., lietuvių kalbos tarmėse laũkъs ‘laukus’ ir laũkøs). Kalboje, neturinčioje linksnių, nėra nei nulinių, nei kitokių daiktavardžių linksnių galūnių.
905