žemaičių numas (Stalgėnai, netoli Plungės)
nùmas, seniausias lietuvių antžeminis gyvenamasis trobesys. Rentininės konstrukcijos, be lubų, šildomas atvira akmenimis grįsta ugniaviete. Numo sienos iš storų, gulsčių rąstų, sunertų į kertes arba sąsparas, stogas dažniausiai šiaudinis (iš vidaus dengtas tošimis, malksnomis), kartais skiedrinis arba iš lentų, malksnų, keturšlaitis, su vienu arba dviem čiukurais dūmams išeiti ir plačiomis žemai nuleistomis pastogėmis (ūkio padargams laikyti). Virš ugniavietės – pakriautė iš karčių, žabų ir molio arba lentų kibirkštims sulaikyti, rudenį pakabinti rūkyti mėsą.
16 a. numą sudarė erdvi gyvenamoji patalpa, kurioje buvo gaminamas maistas, dirbama, miegama, ir numgalis podėliui ir gyvuliams laikyti. Pagrindinės plačios (1,4–1,6 m pločio), dažniausiai suveriamosios durys buvo iš galo, priešais jas įrengta erdvi pastogė, pusiau atviras prieangis – vadinamasis lėpis (nuo 17 a. pradžios minimas dvarų inventoriuose, vadinamas liptu, leptu, leiptu). Čia vasarą buvo dirbami kai kurie namų ruošos darbai, valgoma grįžus iš lauko darbų, žaisdavo vaikai. 17–18 a. Šiaurės vakarų Žemaitijoje prie numo galo, lėpyje, buvo pristatyta nedidelė kamara (joje buvo miegama, kai kada laikomi geresni namų apyvokos daiktai, kraičkubiliai arba skrynios su audiniais ir drabužiais), išplėstas gyvenamosios patalpos dydžio numgalis galvijams, iš šonų pristatyti trisieniai pastoginiai tvarteliai kiaulėms, avims ir kitiems gyvuliams. Vakarų Aukštaitijoje ir nuo 19 a. visoje Žemaitijoje numas virto tvartu (kai kur Vakarų Žemaitijoje jų išliko iki 20 a. antros pusės). Žemaitijoje vietoj numo paplito vienos patalpos numalis – vasaros virtuvė. Numas minimas rašytiniuose (J. Długoszo, S. von Herbersteino) veikaluose, 17 a. dvarų ir valstiečių sodybų inventoriuose.
L: K. Čerbulėnas Namas („numas“) – pirminis lietuvių gyvenamojo pastato tipas / Iš lietuvių kultūros istorijos 1958 t. 1.
2271