numizmãtika (pranc. numismatique < lot. numisma < gr. nomisma – moneta), monetų kolekcionavimas. Monetos vertinamos pagal jų retumą, menines savybes. Įdomesnes monetas svečiams dalydavo jau imperatorius Augustas. 14–15 a. pradėta domėtis antikinėmis monetomis, vienas pirmųjų monetų rinkėjų buvo F. Petrarca. Renesanso laikotarpiu rinkti monetas greitai tapo madinga, dėl didelių investicijų numizmatika vadinta karalių hobiu. 16 a. viduryje buvo apie 950 didelių monetų rinkinių, dalį jų prižiūrėjo patyrę antikvarai, kurie kaupė senienas, tarp jų ir monetas, jas sistemino. 1649 įkurtas Berlyno monetų kabinetas (minima daugiau kaip 5000 monetų). 16–17 a. dėl įdomumo, keistumo rinktos ir viduramžių monetos, jų nesistengta moksliškai vertinti ar sisteminti. Šviečiamojo amžiaus laikotarpiu pradėta monetas sisteminti ir analizuoti, leisti monetų kolekcijų katalogus, jas pradėjo rinkti vidurinės klasės žmonės. Šie pokyčiai lėmė numizmatinės spaudos atsiradimą: Historische Muenzbelustigungen (Vokietija, 1729), The Numismatic Chronicle and Journal (Didžioji Britanija, 1838), Revue de Numismatique (Prancūzija, 1838), American Journal of Numismatic (Jungtinės Amerikos Valstijos, 1866), Wiadomości Numizmatyczno‑Archeologiczne (Lenkija, 1889). 19–20 a. rinktos ir modernios monetos, numizmatika pradėta vadinti hobių karaliene. 1836 įkurta Karališkoji numizmatikos draugija (Royal Numismatic Society, Didžioji Britanija), 1858 – Amerikos numizmatikos draugija (American Numismatic Society), 1888 – Numizmatikos draugija Krokuvoje (Towarzystwo numizmatyczne w Krakowie; iki 1946), 1913 – Australijos numizmatikos draugija (Australian Numismatic Society), 1945 – Izraelio numizmatikos draugija (Israel Numismatic Society), 1991 – Lenkijos numizmatikos draugija (Polskie towarzystwo numizmatyczne). Naujausiaisiais laikais įsteigtos profesionalių numizmatų draugijos: 1951 – monetomis prekiaujančias bendroves vienijanti Tarptautinė profesionaliųjų numizmatų asociacija (International Association of Professional Numismatists), 1991 Profesionaliųjų numizmatų sąjunga (Stowarszyszenie numizmatyków profesjonalnych), 1999 – Pasaulio interneto numizmatikos draugija (World Internet Numismatic Society), 2003 – Nepripažintų valstybių numizmatikos draugija (The Unrecognized States Numismatic Society). Yra draugijų, vienijančių panašias monetas (pvz., viduramžių, Azijos) renkančius asmenis. Nuo 1891 rengiami tarptautiniai numizmatikos kongresai (penkioliktasis kongresas vyko 2015 Taorminoje, Italija). Pirmajame numizmatų suvažiavime Detroite 1962 08 15–16 dalyvavo daugiau kaip 40 000 dalyvių.
Nuo 19 a. steigiami numizmatikos muziejai, pvz., Atėnuose (įkurtas 1834), Odesoje (įkurtas 1994). Emisijos bankai dažniausiai turi savo šalies pinigų raidą atspindinčius pinigų muziejus.
Leidžiami monetų katalogai. Iš pradžių buvo leidžiami privačių kolekcijų katalogai. Nuo 19 a. pradėta labiau domėtis monetų atmainomis, retumu. 20 a. leidžiami kolekcinėms ir mokslo reikmėms skirti specializuoti katalogai: Standard Catalogue of World Coins (nuo 1972; aprašo 17–21 a. monetas pagal jų emisijos laiką), G. Schöno Deutscher Muenzkatalog (nuo 1970; apie Vokietijos monetas).
LIETUVOJE ir Lenkijoje numizmatika pradėjo formuotis kaip karalių pomėgis. Pirmasis Vilniuje saugomas monetų rinkinys (630 monetų) priklausė Lenkijos karaliui Jonui Albrechtui. Monetomis domėjosi Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas. Vilniaus monetų kalykloje 16 a. pradžioje buvo kaupiamos ir kalyklos nukaltos, ir užsienio monetos. Uždarius kalyklą jos rinkinys pateko į privačias kolekcijas. Nesvyžiaus Radvilų monetų rinkinį pradėjo kaupti M. Radvila Juodasis. Manoma, rinkinio pradžia buvo dovanotos monetos ir paties kunigaikščio užsakyti medaliai. 17 a. į šį rinkinį pateko apie 5000 Švedijos ir jos valdomų teritorijų monetų. 19 a. jį sudarė daugiau kaip 13 000 monetų ir medalių. K. Radvila 17 a. turėjo monetų kolekciją, kurioje buvo sidabrinių ir auksinių monetų, tarp jų ir retų. Viena didžiausių monetų kolekcijų Lietuvoje priklausė T. Czackiui (daugiau kaip 20 000 monetų). 18–19 a. monetas kaupti ir rinkti ėmė ne tik stambieji didikai, bet ir kiti turtingesni žmonės: M. Tiškevičius, Aleksandras Pliateris, Vilniaus universiteto numizmatikos rinkinio saugotojas A. B. Jocheris (daugiau kaip 4000 monetų ir medalių). Monetų rinkinius kaupė ir vadinamieji miunckabinetai, veikę prie Vilniaus senienų muziejaus (apie 6000 monetų), Vilniaus viešosios bibliotekos (nuo 19 a. pradžios, apie 5000 monetų), privatūs muziejai (D. Poškos Baubliai). Pavieniai fiziniai ir juridiniai asmenys pradėjo dovanoti savo kolekcijas muziejams ir draugijoms: E. Tiškevičius 300 monetų ir medalių perdavė kuriamam Senienų muziejui, Kauno gimnazija Viešosios bibliotekos muziejui padovanojo 366 monetas ir medalius. 1831 ir 1863 sukilimų nuslopinimas neigiamai paveikė muziejų ir draugijų numizmatikos rinkinius: 1832 Vilniaus universiteto numizmatikos kolekcija perduota Charkovo universitetui, 1863 Senienų muziejaus monetų rinkinys – N. Rumiancevo muziejui Maskvoje. Senienų muziejui grįžus į Vilnių jo monetų kolekcija 1915 evakuota į N. Rumiancevo muziejų. Lenkijos valdomame Vilniuje aktyviai domėtasi numizmatika: likę Senienų muziejaus rinkiniai 1919 perduoti Vilniaus universitetui, monetas rinko I. Luckevičiaus baltarusių muziejus (įkurtas 1921), Karaimų istorijos ir etnografijos muziejus (įkurtas 1938). Lietuviai numizmatika labiau pradėjo domėtis tik nuo 19 a. pabaigos–20 a. pradžios. 1907 savo kolekciją Kauno muziejui padovanojo T. Daugirdas, 1910 J. Basanavičius ragino pirkti privataus asmens monetų kolekciją, nes joje būta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetų. Vėliau atsirado profesionalių lietuvių numizmatų: P. Karazija (daugiau kaip 10 000 monetų ir medalių), A. Račkus, K. Stašys. Monetas rinko M. K. Čiurlionio dailės (dabar Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus), Kauno miesto muziejus, Šiaulių „Aušros“ muziejus, daugėjo numizmatų mėgėjų.
SSRS okupacijos metais daugelis numizmatikos rinkinių buvo nacionalizuoti, panaikintos draugijos, kaupusios monetas. Nacionaliniam Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejui buvo perduoti buvusios Prezidentūros, Kauno monetų kalyklos, Archeologijos komisijos, uždarytų draugijų numizmatikos rinkiniai; 1975 muziejuje įsteigtas Numizmatikos skyrius. Vilniuje 1945 pradėtas kurti Istorijos muziejus (dabar Lietuvos nacionalinis muziejus), jam perduoti buvusių draugijų, kai kurių muziejų (Karaimų, Mokslų akademijos Etnografijos, Vilniaus kraštotyros), kitų įstaigų, privačių asmenų monetų rinkiniai. 1973 bandyta Kaune steigti Pinigų muziejų, bet 1976 parengta ekspozicija išardyta, eksponatai grąžinti Nacionaliniam Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejui. Specializuotus numizmatikos skyrius turėjo Lietuvos nacionalinis muziejus ir Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus, dideli monetų rinkiniai buvo Vilniaus universiteto Mokslo muziejuje ir Lietuvos dailės muziejuje. Monetų rinkinius kaupė visi Lietuvoje veikę muziejai. Sovietiniai įstatymai numatė piliečių teisę kolekcionuoti monetas, bet valstybinės įstaigos vykdė tų rinkinių kontrolę ir apskaitą. Kolekcininkai turėjo pildyti anketas ir nurodyti, ką renka, kiek vertybių sukaupė. Buvo skatinama rinkti sovietinius idealus atspindinčias vertybes, tarp jų ir monetas, spaudoje formuotas neigiamas tokių vertybių nerenkančio numizmato įvaizdis. 1982 SSRS Kultūros ir Finansų ministerijos išleido instrukciją Apie monetų, kurios yra valiutinės vertybės, pirkimą, mainų ir dovanojimo tvarką tarp piliečių kolekcionavimo tikslais. Ji papildė tuo metu galiojantį 1937 01 07 SSRS Centrinio vykdomojo komiteto ir Liaudies komisarų tarybos nutarimą Dėl sandorių valiutinėmis vertybėmis ir mokėjimų užsienio valiuta (įtvirtino išskirtinę SSRS valstybinio banko teisę vykdyti valiutines operacijas). Remiantis šiais teisės aktais, Baudžiamojo kodekso 87 straipsniu (valiutos operacijų taisyklių pažeidimas), 94 straipsniu (valstybinio ar visuomeninio turto grobimas) 1986 buvo surengta akcija prieš tuometinės SSRS teritorijoje gyvenančius kolekcininkus: dalis jų suimta ir patraukta į teismą, kolekcijos konfiskuotos. Lietuvoje buvo suimtas ir tardomas kolekcininkas Z. Jankauskas, iš jo atimtos 1133 monetos, dalis vertingiausių dingo. Nepaisant išteisinamojo teismo nuosprendžio (Z. Jankausko išteisinimas rėmėsi principu, kad numizmatai renka ne vienarūšes, bet skirtingas monetas), kolekcija buvo perduota Nacionaliniam Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejui, Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejui, vertingiausios monetos – Vilniaus universiteto Mokslo muziejui (1990 monetas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumas nurodė grąžinti, bet kolekcininkui pavyko jas atsiimti tik iš Vilniaus universiteto Mokslo muziejaus). Dar du Lietuvos kolekcininkai buvo tardomi. 1986 įkurtas Lietuvos kultūros fondas, skatinęs kolekcionavimą. 1989 įkurta Lietuvos kolekcininkų asociacija. Sovietiniu laikotarpiu iškilo numizmatai Z. Jankauskas, D. Kaubrys, A. Kubilas, S. Sajauskas, Z. Pažarauskas.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę kolekcininkai pradėjo bendradarbiauti su valstybiniais muziejais, rodyti savo rinkinius ir prisidėti prie mokslinio numizmatikos tyrimo. Lietuvos kolekcininkų asociacija 1994–99 leido žurnalą Kolekcija (išėjo 7 numeriai). Žymiausi šio laikotarpio kolekcininkai – E. Česnulis, E. Ivanauskas. Be privačių asmenų didžiųjų rinkinių, žinoma apie 12 mažesnių rinkinių, turinčių mokslinę reikšmę. Kolekcininkų klubai išliko didesniuose miestuose, svarbiausias yra Vilniaus kolekcininkų klubas. Kolekcijas, kurių vertė daugiau kaip 10 000 litų, reikėjo registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. 1992 Lietuvos nacionaliniam muziejui perduoti Religijos istorijos (buvęs Ateizmo), 1994 – Valstybės (buvęs Revoliucijos muziejus) muziejų numizmatikos fondai. Suaktyvėjo prekybinė veikla: įvairių šalių monetų galima įsigyti Lietuvos ir užsienio aukcionuose, virtualiose parduotuvėse. Informacija apie Lietuvos ir kitų šalių nacionalinę valiutą skelbiama interneto svetainėse. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą teisinė aplinka tapo palankesnė kolekcionuoti monetas, liberaliau vertinamas lobių įsigijimas.
L: D. Grimalauskaitė Numizmatikos rinkinio istorija / Voruta 1996 nr. 1–3; V. Aleksiejūnas Vienos monetų kolekcijos klystkeliai / Kolekcija 1995 nr. 2 1996, nr. 3; Mažieji Lietuvos istorijos paminklai Kaunas 1999.
138
67
2943