nuoda, medžiagos, kurios, patekusios į žmogaus ar gyvūno organizmą, sutrikdo gyvybinius procesus ir sukelia apsinuodijimą (intoksikaciją, liguistą būseną). Jį gali sukelti visų fiziologiškai aktyvių medžiagų (ir vaistų) didelės koncentracijos ir dozės. Sunku atskirti nuodus nuo vaistų: tos pačios medžiagos didelės dozės veikia kaip nuodas, mažos – kaip vaistas. Nuodų veikimas priklauso ne tik nuo medžiagos cheminės struktūros, fizikinių savybių, bet ir nuo organizmo, jo audinių ir ląstelių struktūrinių bei funkcinių ypatybių. Dėl to kai kurie nuodai pasižymi specifišku veikimu (labai nuodingi tik tam tikriems organizmams). Nuodams priskiriama apie 10 000 medžiagų. Apie 100 jų sukelia 90 % visų apsinuodijimų. Nuodai klasifikuojami labai įvairiai.
Pagal kilmę nuodai skirstomi į augalinius (pvz., nikotinas), gyvūninius (pvz., gyvačių, bičių nuodai), mikrobinius (pvz., difterijos lazdelės toksinai), mineralinius (pvz., cianidai, švino druskos), gautus cheminės sintezės būdu (pvz., chloroformas), pagal cheminę prigimtį – į neorganinius (pvz., chloro, arseno junginiai), organinius (pvz., arseno organiniai junginiai), alkaloidus (pvz., akonitinas, ezerinas), sunkiuosius metalus (pvz., švinas). Pagal sąlygas, kuriose veikia, nuodai dar gali būti skirstomi į buitinius (pvz., alkoholis, nikotinas), maisto (pvz., botulizmo toksinas), pramonės (pvz., švino neorg. junginiai), žemės ūkio (pvz., pesticidai).
Pagal paskirtį skirstomi į biocidus, insekticidus, pesticidus, fungicidus, herbicidus, rodenticidus (medžiagos graužikams naikinti), baktericidus, akaricidus, karines nuodingąsias medžiagas (medžiagos, sukeliančios žmonių ligas), pagal poveikio mechanizmą – į reaktyvius (pvz., rūgštys, šarmai, oksidatoriai), metabolinius (pvz., smalkės), neurotoksines medžiagas (pvz., strichninas, atropinas, acetilcholinesterazę blokuojantys fosforo junginiai), citotoksines medžiagas (pvz., įvairūs toksinai), t. p. medžiagas, pažeidžiančias organizme esančias nukleorūgštis ir jų apykaitą (pvz., kancerogenai, mutagenai). Į organizmą nuodai patenka per burną arba su įkvepiamu oru, rečiau – per odą. Apsinuodija dažniausiai vaikai, netinkamai laikant chemines medžiagas, vaistus, alkoholį ir kitas medžiagas. Dauguma nuodų iš organizmo pašalinama per inkstus su šlapimu, per žarnyną su išmatomis, per plaučius su iškvepiamu oru, kartais išsiskiria su prakaitu, žindančioms moterims – su pienu. Nuodų veikimą organizme tiria toksikologija.
Nuodijimo istorija
Nuodai buvo naudojami laukiniams gyvūnams medžioti, konkurentams ir priešams pašalinti. Plėtojantis chemijos mokslui nuodai tapo galingu ginklu, žmonių ir gyvūnų masine naikinimo priemone.
Pavienių asmenų nuodijimas. Senovės Egipte žyniai mokėjo pagaminti organinės ir neorganinės kilmės gamtinių nuodų, sėkmingai juos naudoti faraonų nurodymu valdžios struktūrose ar net prieš pačius faraonus. Iki šiol yra gentimis gyvenančių žmonių, kurie gamina efektyvius augalinės ir gyvūninės kilmės nuodus. Daugelį metų nemokėta mirusio žmogaus kūne rasti nuodai ir nuodijimai dažnai likdavo neišaiškinti. ne visada nuodijimą galima pažinti pagal simptomus. Yra nuodų, kurie nepalieka jokių pėdsakų, ne kiekvieną nuodingąją medžiagą galima nustatyti cheminiais metodais. Nuodijimai labai paplito Senovės Romoje, Kinijoje, Europoje, Artimuosiuose Rytuose. Manoma, Romoje pirmoji byla, susijusi su nuodijimu, buvo 331 prieš Kristų. Prasidėjus masiniams nuodijimams maisto tikrintojai susijungė į kolegiją, kaip ir kiti amatininkai. Romos karvedys Markas Antonijus įvedė vergo pareigybę tikrinti maistą. Labiausiai paplitusi slapto žudymo priemonė – arsenas. Jis laikomas seniausiuoju nuodu. Jau prieš daug tūkstančių metų juo buvo nuodijami Egipto faraonai. Nuo tada arsenas naudojamas įvairiomis istorijos aplinkybėmis. Pirmasis testas, kuris leido tiksliai nustatyti, kad žmogus nunuodytas arsenu, buvo sukurtas tik 19 a. viduryje.
Rusijoje kunigaikštis Jusupovas nesėkmingai bandė nunuodyti G. Rasputiną. Po 1917 spalio perversmo Rusijoje nuodus kaip susidorojimo priemonę naudojo specialiosios tarnybos. viena pirmųjų J. Stalino agentų auka buvo generolas P. Vrangelis, kuris, išgėręs nežinomos kilmės nuodų, 1928 mirė Belgijoje. 2000 buvo išslaptintas Jungtinių Amerikos Valstijų planas nunuodyti Kubos lyderį F. Castro Ruzą. Apie nuodijimus kartais sužinoma iš slaptosiose tarnybose dirbusių asmenų. Kartais tokių priemonių poveikis būna labai netikėtas. Pvz., dujos, kurios didina žarnyno peristaltiką ir sukelia nevaldomą defekaciją, labai efektyviai paveikia daug žmonių, pvz., vaikant demonstracijas (sujaudinti ir agresyvūs žmonės greitai išbėgioja į namus). Apie daugelį nuodingųjų medžiagų, kurias sukuria dabartinės slaptos laboratorijos, duomenų nėra. Tokioms medžiagoms taikomas pagrindinis reikalavimas – aukos mirtis arba liga turi atrodyti kaip natūrali. Kurio nors įtakingo asmens netikėta mirtis sukelia gandą apie galimą nunuodijimą. Jų amžininkai ir palikuonys darydavo prielaidas, kad jie nunuodyti (pvz., Aleksandras Makedonietis, J. Stalinas).
Teroristinis nuodijimas. Įvairios teroristinės organizacijos nuodus naudoja masinėms atakoms. 1946 grupė žydų, buvusių nacių koncentracijos stovyklų kalinių, nusprendė atkeršyti vokiečiams. Jie nesėkmingai bandė choleros bacilomis užkrėsti geriamąjį vandenį keliuose dideliuose Vokietijos miestuose. Jiems pavyko apnuodyti buv. esesininkų lagerio geriamąjį vandenį. 1991 Minesotos patriotų sąjunga, reikalaudama pakeisti Jungtinių Amerikos Valstijų vykdomą politinį ir ekonominį kursą, pagamino riciną ir rengėsi jį naudoti labiausiai nepalankiems valstybės veikėjams nuodyti. 2001 pabaigoje dešimtys Jungtinių Amerikos Valstijų gyventojų gavo laiškus su juodligės užkratu (5 žmonės mirė, 18 užkrėsti, šimtai buvo gydomi nuo realaus ar galimo užkrėtimo). Teroristai nerasti, užkrato gavimo šaltinis nenustatytas. Teroristai naudojo nuodus ne tik žmonėms, bet ir gyvuliams. 1952 Kenijos separatistai įpildavo nuodų į galvijų pašarus tose teritorijose, kurias kontroliavo anglai. 1974, 1978, 1988 Palestinos teroristai, siekdami sužlugdyti Izraelio eksportą, nuodingosiomis medžiagomis užkrėsdavo eksportuoti į Europą skirtus vaisius. 1999–2000 Izraelyje vištų kiaušiniai buvo užkrėsti salmonelioze.
Nuodijimas kovinėmis nuodingosiomis medžiagomis. Siekiant susidoroti su priešininkais per 1855 Krymo karą buvo naudojamos ašarojimą ir dusulį sukeliančios nuodingosios medžiagos, bet nedavė norimo efekto (tuo metu nuodingųjų dujų šaltinis buvo nelabai nuodingas sieros anhidridas, susidarantis deginant atvirame ore gabalinę sierą). Pirmą kartą dideliu mastu kovines nuodingąsias medžiagas 1915 prie Yperlée upės panaudojo Vokietija: iš balionų išleido apie 180 t chloro, buvo apnuodyta apie 15 000 Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kareivių, apie 5000 mirė. Tuo metu pagrindinės kovinės nuodingosios medžiagos buvo fosgenas, difosgenas, ipritas. Karui baigiantis buvo išrastas liuizitas, adamsitas ir chloracetofenonas. 1925 Ženevoje 34 šalys pasirašė protokolą, draudžiantį naudoti kovines nuodingąsias medžiagas, bet 1936 Italijos kariuomenė naudojo ipritą per karą su Etiopija, o Japonijos kariuomenė nuo 1937 įvairias nuodingąsias medžiagas – per karą su Kinija.
20 a. 4 dešimtmetyje buvo susintetintos nervų sistemą paralyžiuojančios kovinės nuodingosios medžiagos – tabūnas, zarinas, 6 dešimtmečio pabaigoje– VX dujos. Po II pasaulinio karo suintensyvinta psichocheminių kovinių nuodingųjų medžiagų gamyba. Jų veikimas mažinamas ar naikinamas degazavimu. 8 dešimtmetyje SSRS sukurta paralyžių sukelianti medžiaga Novičiok, kuria buvo apnuodytas Rusijos politikas A. Navalnas.
1331