nuodngieji gyvnai, gyvūnai, nuolat arba kurį laiką gaminantys nuodus. Apie 5000 rūšių. Skirstomi į aktyviuosius ir pasyviuosius nuodinguosius gyvūnus. Aktyvieji nuodingieji gyvūnai turi nuodus gaminančių organų arba organoidų, dažnai duriamąjį aparatą (pvz., geluonį, dantis) nuodams aukai suleisti. Tai vienaląsčiai (pvz., infuzorijos), daugialąsčiai (pvz., hidros, aktinijos, sifonoforai) ir aukštesnės organizacijos daugialąsčiai (pvz., skorpionai, vapsvos, nuodingosios žuvys, gyvatės, ančiasnapis) gyvūnai, kurie turi nuodus gaminančias liaukas. Jų nuodų liaukos ir duriamasis aparatas gali būti uodeginėje (pvz., bičių), priekinėje (pvz., vorų, gyvačių) kūno dalyse, ant pelekų arba dygių kūno išaugų (pvz., nuodingųjų žuvų), ant užpakalinių kojų (pvz., ančiasnapių), įvairiose kūno vietose (pvz., varliagyvių). Aktyviųjų nuodingųjų gyvūnų, neturinčių duriamojo aparato (pvz., salamandrų, rupūžių), nuodai veiklūs tik patekę ant pažeistos odos arba gleivinės. Pasyviųjų nuodingųjų gyvūnų nuodingi būna kūno audiniai arba organai: kraujas (pvz., murenų), lytinės ląstelės (pvz., mėnulžuvės), kepenys (pvz., kai kurių jūrinių ešerių), raumenys (pvz., vorų). Daugelyje pasyviųjų nuodingųjų gyvūnų nuodingosios medžiagos gaminasi periodiškai. Kai kurių gyvūnų nuodai yra neurotoksininiai (per kelias arba keliolika minučių paralyžiuoja aukos kvėpavimo sistemą, širdies darbą), kitų – hemotoksininiai (ardo kraujo kūnelius, todėl nuodų poveikis ne toks staigus). Vieni gyvūnai nuodus naudoja aukai paralyžiuoti, kartais savigynai (pvz., gyvatės), kiti – tik savigynai (pvz., bitės). Pavojingiausi nuodingieji gyvūnai yra pakrantinis taipanas (Oxyuranus scutellatus), nuožmioji gyvatė (Oxyuranus microlepidotus), spjaudančioji kobra (Naja nigricollis), karališkoji kobra, juodoji mamba (Dendroaspis polylepis). Šaltakraujai gyvūnai nuodams atsparesni už šiltakraujus.
2005