nuolankùmas, krikščioniškojoje etikoje – moralinė dorybė, neleidžianti kilti perdėtam norui puikuotis prieš kitus ir padedanti žmogui labiau pažinti savo galimybes. Tai nėra savęs niekinimas ar savo orumo žeminimas. Nuolankumo priešingybė yra išdidumas, kuris yra nukrypimas nuo žmogaus vertybių – pagarbos sau (asmens orumo pagrindas) ir kitam (visuomenės socialumo pagrindas). Nuolankumo tikslas yra garantuoti pusiausvyrą tarp pagarbos sau ir pagarbos kitam žmogui. Pagal krikščioniškąją sampratą, Kristaus Įsikūnijimo ir Atpirkimo slėpinys labiausiai išreiškia Dievo, prisiėmusio nuodėmingo žmogaus prigimtį, nuolankumą. Apaštalas Paulius rašė, kad Kristus, turėdamas Dievo pavidalą, nelaikė grobiu būti lygiam su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties (Fil 2, 6–8).
Biblijoje nuolankumas laikomas kuklumu ir priešpriešinamas tuštybei; kuklusis niekada nepasikliauja vien savo jėgomis, bet pasitiki Dievu (Ps 131). Iš 15, 1–21 pasakojama, kaip Izraelio tauta, ją ištikus įvairiems sunkumams, semiasi nuolankumo pripažindama Dievo begalybę, dėkodama Dievui ir šlovindama jį už globą. Naujajame Testamente Dievą šlovinantis nuolankumas dar labiau išryškinamas; Švč. Mergelė Marija Apreiškimo metu nuolankiai priėmė sunkiai suvokiamą Dievo valią ir šlovino Viešpatį: Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo gelbėtoju, nes jis pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę (Lk 1, 46–48). Bažnyčios Tėvų raštuose nuolankumas dažniausiai minimas kaip priemonė siekti išganymo. Nuolankumas yra tolygus išdidumo nebuvimui (graikiškai atuphia). Filosofijoje nuolankumas įvardijamas kaip teisingas kuklumas (graikiškai metrotes); šv. Augustinas teigė, kad visas krikščionio gyvenimas yra nuolatinis balansavimas tarp išdidumo ir nuolankumo; dėl šios dorybės žmonija gali priimti Dievo Apreiškimą. Rytų ir Vakarų vienuolynų tradicija nuolankumą laiko dvasinio gyvenimo tobulėjimo priemone ir svarbiu nutyrinančios askezės elementu. Vakarų tradicijos vienuolynų pradininkas šv. Benediktas nuolankumą vadino dvasinio gyvenimo turiniu. Šv. Tomo Akviniečio raštuose nuolankumas yra minimas tarp susivaldymo ir kuklumo dorybių. Šv. I. Lojola įvardijo tris nuolankumo laipsnius: pirmas laipsnis (svarbiausias) – žmogui norint būti išganytam reikia vykdyti Dievo valią laikantis jo įsakymų, taip žmogus bus apsaugotas nuo sunkios nuodėmės bausmės; antras laipsnis (tobulesnis) – sieloje sukuria pusiausvyrą tarp žmogaus valios ir jausmų, tarp turto ir neturto, tarp garbės ir paniekinimo, tarp ilgo ir trumpo gyvenimo, siekiant, kad Dievas būtų visur vienodai šlovinamas; trečias laipsnis – besąlygiškai sekti Jėzų labiau pamėgus neturtą nei turtą, paniekinimus nei garbę ir siekiant būti pačiu mažiausiu, bet visiškai atsidavusiu Dievui.
Reformacijos pradininkai M. Liuteris ir J. Kalvinas nuolankumą traktavo ne kaip išganymo malonės priežastį (teigė, kad ši malonė gaunama kaip dovana), o kaip padarinį, suteiktą Jėzaus Kristaus kiekvienam nuteisintajam predestinacija. Kai kurie filosofai nuolankumą vertina neigiamai. Pasak F. Nietzsche’s, nuolankumas yra silpnųjų moralinis jausmas, slepiantis baimę gyventi drąsiai ir tvirtai. Šiuolaikinė katalikų teologija nuolankumą itin pabrėžia, B. Häringas jį laiko viena pagrindinių krikščioniškųjų dorybių.
467