nuosaka

núosaka, morfologinė veiksmažodžio kategorija, skiriama pagal modalumą, t. y. kalbėtojo santykį su pasakymo turiniu. Lietuvių kalboje požiūris į turinio realumą arba nerealumą reiškiamas tiesiogine arba tariamąja nuosaka. Tiesioginė nuosaka, reiškianti veiksmą, kalbėtojo laikomą realiu, neturi specialių morfologinių rodiklių; ją sudaro 4 laikų (esamojo, būtojo kartinio, būtojo dažninio ir būsimojo) paradigmos. Tariamoji nuosaka, turinti galimo, sąlygiško ar pageidaujamo veiksmo reikšmę, daroma iš bendraties kamieno su priesagomis ‑čia-(bg‑čia‑u), ‑tum(ė)‑(bg‑tum, bg‑tu(mė)‑me), ‑tų (bg‑tų); ji turi ir sudėtines formas (btų bebgąs / bgęs). Valingas kalbėtojo santykis su veiksmu reiškiamas liepiamąja nuosaka; 3 asmens forma (vadinta ir geidžiamąja nuosaka) daroma iš esamojo laiko kamieno su priešdėliu te‑ ir galūne ‑ie (te‑neš‑iẽ) arba ‑i (te‑dãra‑i). Požiūris į tiesiogiai arba netiesiogiai patirtą veiksmą reiškiamas dalyvių vardininko formomis, vadinamomis netiesiogine nuosaka. Įvairios nuosakos pagal modalumą skiriamos daugelyje kalbų.

2352