nuosavýbė, visų rūšių materialusis ir nematerialusis turtas, kuris pagal nuosavybės teisę priklauso fiziniam ar juridiniam asmeniui (įskaitant valstybę ir savivaldybes) arba keliems savininkams kartu (bendrosios nuosavybės teisė). Nuosavybė gali būti žmonių pasisavinta iš gamtos (jeigu iki tol ji niekam nepriklausė), gauta iš ekonominės veiklos kaip darbo, gamybos, mainų ir paskirstymo procesų rezultatas, gauta neatlygintinai iš kitų žmonių ar organizacijų (paveldėjimas, dovanojimas), valstybės neatlygintinai (konfiskacija 1, konfiskacija 2) ar už atlygį paimta iš privačių asmenų, t. p. nusikalstamais ir kitais neteisėtais būdais. Nuosavybės objektai, kurių civilinė apyvarta nėra uždrausta ar apribota, gali būti laisvai parduodami, skolinami, nuomojami, įkeičiami, mainomi, dovanojami, sunaudojami ir sunaikinami savininko valia. Nuosavybė suteikia savininkui ne tik teises, bet ir pareigas: garantuoti savo turto saugų naudojimą, padengti jo išlaikymo išlaidas, mokėti mokesčius (turto apmokestinimas). Ypatinga nuosavybės rūšis yra intelektinė nuosavybė, kurios suteikiamos turtinės teisės jos savininkui ir jo įpėdiniams priklauso tik terminuotai.
Nuosavybė, ypač gamybos veiksnių (kapitalo ir gamybos priemonių, žemės nuosavybė, technologijų pramoninė nuosavybė) yra bet kokios ekonominės sistemos pagrindas, o vergovinėje santvarkoje nuosavybės objektas buvo ir žmogus. Vyraujantis nuosavybės pobūdis visuomenėje lemia ūkininkavimo formas, pajamų paskirstymą ir žmonių ekonominę gerovę, iš dalies ir teisinę santvarką, nes visuomenė siekia teisinėmis priemonėmis (nuosavybės teisė) apsaugoti esamos ekonominės tvarkos stabilumą. Pagal formą skiriama privati nuosavybė, kolektyvinė nuosavybė (apima akcinę, kooperatinę nuosavybę, visuomeninę nuosavybę, savivaldybių ir valstybinę nuosavybę) ir mišrioji nuosavybė. Šių nuosavybės formų lyginamoji vertė ekonomikoje dažnai kinta, ypač vykdant radikalias ekonomines reformas (nacionalizacija, kolektyvizacija, privatizacija, restitucija).
LIETUVOJE pirminės gentinės bendruomenės, kurioje visas genties ar kitos bendruomenės turtas priklausė bendrai visiems jos nariams, bendruomeninė nuosavybė atsirado devintame tūkstantmetyje prieš Kristų ir vyravo iki 4 a. po Kr., kai yrant pirminei gentinei bendruomenei atsirado pavienių žmonių ar šeimų privati žemės, jos dirbimo įrankių, gyvulių nuosavybė. 10–12 a. galutinai susiformavo feodalinė nuosavybė, kurios pagrindinis objektas buvo žemė. 19 a. pabaigoje (gerokai vėliau nei Vakarų Europoje) pradėjo įsigalėti kapitalistinė nuosavybė, pagrįsta kapitalo ir gamybos priemonių valdymu. 1918–40 Lietuvos žemės ūkyje ir amatuose vyravo smulkioji privati nuosavybė, kurios turėjo dauguma šalies gyventojų, dėl to samdomųjų darbininkų buvo palyginti nedaug. Kartu egzistavo ir stambesnė akcinė, valstybinė, kooperatinė, mišrioji nuosavybė (pramonėje, prekyboje, finansuose, transporte). SSRS okupacijos metais privati nuosavybė buvo oficialiai panaikinta, gyventojai galėjo turėti tik individualią asmeninę nuosavybę (asmeniniai daiktai, pagalbiniai ūkiai) ir negalėjo jos panaudoti pelnui gauti. Ekonominė veikla rėmėsi valstybine nuosavybe, kolūkių nuosavybė buvo vadinama kooperatine, nors jie neatitiko kooperatinės bendrovės požymių. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje per pakankamai trumpą laiką iš naujo suformuota veiksminga privačios nuosavybės sistema privatizavus didžiąją dalį buvusio valstybinio turto ir grąžinus piliečiams išlikusį nekilnojamąjį turtą (įskaitant žemę), kuris jiems priklausė iki 1940. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (1992), šalies ūkio pagrindas yra privati nuosavybė. Kitos nuosavybės formos – valstybės, savivaldybių (jos savininko funkcijas įgyvendina savivaldybės taryba), kooperatinė, mišrioji nuosavybė. Visų rūšių ir formų nuosavybė neliečiama, jos teises saugo įstatymai (ji gali būti paimama tik įstatymų nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai už ją atlyginant arba konfiskuota valstybės už teisės pažeidimus).
2271