nuosavýbės téisė, konkretaus fizinio ar juridinio asmens (įskaitant valstybę ir savivaldybes) subjektinė teisė valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti savo nuožiūra nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Nuosavybės teisė atsiranda pagal sandorius (pirkimo ir pardavimo, išperkamosios nuomos, mainų, dovanojimo ir kitus), ją paveldėjus, pagaminus naują daiktą iš savo ar niekieno medžiagų, pasisavinus daikto vaisius ir pajamas, bešeimininkį daiktą, radinį, lobį, laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites, bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus, valstybei atlygintinai paėmus visuomenės poreikiams, konfiskavus ar kitu būdu už teisės pažeidimus perėmus privatų turtą, pagal įgyjamąją senatį (kai asmuo, kuris nėra daikto savininkas, jį sąžiningai įgijo ir nepertraukiamai valdė per įstatymų nustatytą įgyjamosios senaties terminą ir per tą laiką tikrasis savininkas nepareiškė pretenzijų į daiktą) ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Turtas gali priklausyti ir 2 ar daugiau savininkų (bendraturčių) pagal bendrosios nuosavybės teisę.
LIETUVOJE nuosavybės teisinius santykius reguliuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001), kiti įstatymai, tarpvalstybinės ir nuosavybės teisės subjektų sudarytos sutartys. Valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istoriniai, archeologiniai ir kultūriniai objektai, Lietuvos bankas.
2271