nuosėdnės uolenos, uolienos, susidariusios iš magminių, metamorfinių ar senesnių nuosėdinių uolienų ardymo produktų ir organizmų liekanų, nusėdusių sausumoje arba vandens baseinuose. Nuosėdinių uolienų pirminė medžiaga susidaro per fizinį ir cheminį dūlėjimą bei biogeninius procesus, dalis medžiagos patenka iš ugnikalnių (vulkaniniai pelenai, įvairių cheminių elementų tirpalai ir kita) ir kosmoso (kosminės dulkės). Nuosėdos kaupiasi fiziniu (mechaniniu), cheminiu ir biogeniniu būdu. Nuosėdinės uolienos susidaro nuosėdoms konsoliduojantis ir cementuojantis. Nuosėdinės uolienos būna sluoksniuotos (sluoksniai būna horizontalūs, nuožulnūs, banguoti ir kiti). Pagal kilmę skiriamos klastinės uolienos (nuotrupinės), chemogeninės uolienos (cheminės) ir biogeninės uolienos (organogeninės). Griežtų ribų tarp šių grupių nėra, dažnai nuosėdinės uolienos yra mišrios kilmės (smėlinga klintis, mergelis). Jos būna įvairios cheminės ir mineralinės sudėties, purios (žvyras, smėlis) ir susicementavusios (brekčija, konglomeratas, smiltainis, aleurolitas). Dauguma jų yra naudingosios iškasenos (boksitai, geležies ir mangano rūdos, fosforitas, akmens anglys, gipsas, klintys, dolomitai, molis ir kita). Nuosėdinių uolienų sluoksniai sudaro viršutinę litosferos dalį. Vidutinis jų storis yra 2−3 km, kai kur įdubose iki 30 kilometrų. Nuosėdinės uolienos dengia apie 75 % Žemės paviršiaus, nors sudaro tik apie 5 % visų Žemės plutos uolienų.
Lietuvoje kristalinį pamatą dengia ištisinė nuosėdinių uolienų danga, kurią sudaro vendo ir visų fanerozojaus geologinių sistemų uolienos (molis, skalūnai, klintis, dolomitas, gipsas, anhidritas, smėlis ir kita). Jų storis kinta nuo 250 m pietryčiuose iki 2300 m pietvakariuose.
838