nuosėdnių uolenų petrogrãfija (gr. petros − uola, akmuo + graphō − rašau), nuosėdnė petrogrãfija, geologijos šaka, tirianti nuosėdinių uolienų, nuogulų ir nuosėdų mineralinę sudėtį, sandarą, savybes, slūgsojimo sąlygas, sistematiką ir kilmę. Vakarų Europoje ji tapatinama su litologija, o Rusijoje laikoma litologijos dalimi. Kai kurie mokslininkai nuosėdinių uolienų petrografiją tapatina su nuosėdinių uolienų petrologija.
Tyrimų svarbiausios kryptys: terigeninė mineraloginė, autigeninė mineraloginė, geocheminė, facinė formacinė analizės, dabartinių nuosėdų tyrimai. Terigeninė mineraloginė nuosėdinių uolienų petrografija tiria fosilijų neturinčių nuosėdinių uolienų nuotrupinius mineralus, padedančius atlikti sluoksnių koreliaciją; autigeninė mineraloginė nuosėdinių uolienų petrografija − nuosėdose ir uolienose susidariusius mineralus kaip uolienų susidarymo ar pakitimų aplinkos fizinius, cheminius ir termodinaminius rodiklius; geocheminė nuosėdinių uolienų petrografija − procesus, lemiančius cheminių elementų ir jų kompleksų susikaupimą bei judėjimą nuosėdose ir nuosėdinėse uolienose; facinė formacinė nuosėdinių uolienų petrografija − genetiškai tarpusavyje susijusių uolienų ir jų grupių paplitimo bei kaitos dėsningumus, padedančius nustatyti jų susidarymą, fizines geografines ir geotektonines sąlygas bei teritorijos geoliginę raidą; dabartinių nuosėdų tyrimai kartu su sedimentologija − dabartinių nuosėdų kaupimosi procesus ir aplinkas kaip nuosėdinių uolienų pradinės medžiagos kaupimosi procesų ir aplinkų analogus.
Skiriami metodiniai (atliekami nuosėdinių uolienų tyrimo metodai lauko ir laboratorinėmis sąlygomis), specialieji (tiriama įvairių nuosėdinių uolienų tipų sudėtis, sandara, savybės ir kilmė) ir bendrieji (nagrinėja bendrus nuosėdinių uolienų susidarymo dėsnius litogenezės teorijos kūrimui) tyrimai. Tyrimai susideda iš 3 etapų: lauko, laboratorinių (analitiniai ir eksperimentiniai) ir duomenų apibendrinimo. Lauko tyrimų metu atliekama pirminė uolienos identifikacija, registruojama matoma jos sudėtis, struktūra ir tekstūra, savybės ir kitimo požymiai, nustatomos sluoksnių ribos. Laboratorijoje nustatoma mikroskopinė uolienų sudėtis, struktūra bei savybės. Paprasčiausi laboratoriniai metodai − uolienų petrografinių šlifų ir imersinių preparatų mikroskopinis tyrimas poliarizuotoje šviesoje ir granuliometrinė analizė, sudėtingesni − terminis, elektroninės mikroskopijos, rentgenostruktūrinis, katodoliuminescencinis, rentgeno spindulių fluorescencinis ir kiti. Daug dėmesio skiriama nuosėdinių uolienų ir jų savybių susidarymo procesų modeliavimui. Lauko ir laboratorinių tyrimų duomenų apibendrinimui taikoma matematinė ir statistinė analizė, facijų analizė, matematinis modeliavimas, pjūvių, blokdiagramų, litologinių žemėlapių, schemų, atlasų sudarymas, multiplikacija.
Istorija
20 a. pradžioje sparčiai vystantis pramonei ir žemės ūkiui bei didėjant nuosėdinių naudingųjų iškasenų poreikiui nuosėdinių uolienų petrografija atsiskyrė nuo bendrosios petrografijos ir susiformavo kaip savarankiškas mokslas.
Lietuvoje
Lietuvoje pirmieji nuosėdinių uolienų petrografijos tyrimai atlikti 1950−52 Vilniaus universitetui pradėjus rengti geologus. Tyrimai buvo vykdomi Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institute, Vilniaus universitete, Geologijos valdybos įstaigose, Geologijos institute (nuo 2002 Geologijos ir geografijos institutas, nuo 2010 Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos institutas), Lietuvos mokslų akademijos Geografijos skyriuje, Vilniaus pedagoginiame institute (nuo 1992 Vilniaus pedagoginis universitetas, nuo 2011 Lietuvos edukologijos universitetas). 1973 įkurta Tarpžinybinio litologijos komiteto Pabaltijo skyrius. Lietuvos nuosėdinių uolienų petrografijos tyrimų istorija glaudžiai susijusi su litologijos tyrimais.
838