nuošliauža Pagramančio piliakalnio šlaite
núošliauža, uolienų (grunto) ar sniego masė dėl sunkio jėgos atitrūkusi nuo šlaito (skardžio) ir, neprarasdama sąlyčio su juo, pasislinkusi žemyn. Skiriama sausumos nuošliauža (kalno, terasos, griovos, karjero, upės, ežero, tvenkinio, jūros ar vandenyno kranto, veikiančio ugnikalnio) ir povandeninė nuošliauža − kokio nors vandens telkinio panuovolyje. Sudaryta iš vienarūšės uolienos (pvz., molio, priemolio, aleurito, smėlio), sniego arba iš labai skirtingų uolienų sluoksnių.
asekventinės nuošliaužos schema: 1 – šlaito linija, 2 – šliaužimo paviršius, 3 – nuošliaužos kūnas, 4 – nuošliaužos padas
Nuošliaužos elementai: nuošliaužos kūnas – visa nušliaužusi arba šliaužianti uolienų (sniego) masė, šliaužimo paviršius – juo nuošliaužos kūnas nuslysta šlaitu žemyn, nuošliaužos padas (bazė) – vieta, kur šliaužimo paviršius kerta šlaito liniją, nuošliaužos gylis – atstumas nuo šlaito paviršiaus iki šliaužimo paviršiaus (statmenai), išspaudimo volai – iš nuslenkančių uolienų (sniego) šlaito apačioje ir papėdėje susidariusios lygiagrečios sąvartos, nuošliaužos cirkas – lanko pavidalo įduba, atsiradusi šlaite nušliaužus nuošliaužos kūnui.
nuošliauža Pilies kalno šlaite
konsekventinės nuošliaužos schema
insekventinės nuošliaužos schema
Pagal sandarą nuošliauža būna asekventinė (iš vienarūšės nesluoksniuotos šlaito uolienos), konsekventinė (šlaite jos šliaužimo paviršius sutampa su dviejų sluoksnių riba arba su dūlėjimo eižėmis ir plyšiais) ir insekventinė (šliaužimo paviršius kerta kelis skirtingų uolienų sluoksnius). Pagal uolienų takumo, išjudėjimo pobūdį nuošliaužos skirstomos į konsistencines (susidaro keičiantis uolienų būsenai, pvz., vandens prisotintas molis, priemolis tampa plastiški ir takūs), sufozines (pasireiškia tada, kai požeminis vanduo iš šlaito išplauna smulkias mineranines daleles, padidina likusių uolienų korytumą ir taip sutrikdo šlaito stabilumą), struktūrines (uolienos slysta pagal sluoksniavimosi plokštumas ir plyšius šlaite). Pagal šliaužimo pobūdį skiriama detruzinė (arba stumiančioji, prasidedanti šlaito viršuje) ir deliapsinė nuošliauža (atsirandanti šlaito apačioje ir pamažu plintanti į viršų), pagal slydimo plokštumos polinkį – labai lėkšta (polinkis mažiau kaip 5°), nuolaidi (5–15°), stati (15–45°) ir labai stati (daugiau kaip 45°).
kranto erozijos sukeltos nedidelės nuošliaužos
Vilnios kranto nuošliaužos
Sausumos nuošliaužų susidarymo priežastys: spartus uolienų dūlėjimas vis didėjant šlaito polinkio kampui, uolienų įmirkimas nuo paviršinio vandens (ypač dėl kritulių prietakos per liūtis ir polaidžius), suintensyvėjusi sufozinė požeminio vandens veikla, šlaitus žalojantys kasinėjimai, žemės dirbimas, krūmų ir medžių šalinimas, erozinė upių (labiausiai stačiakrančiuose vingiuose) ir abrazinė ežerų, tvenkinių, jūrų, vandenynų veikla (paplaunama krantų, skardžių apačia), iš žemės drebėjimo židinių sklindantys seisminiai smūgiai, netoliese atliekami kariniai ar kitokio pobūdžio sprogdinimai, artimuose magistraliniuose keliuose transporto (automobilių, traktorių, traukinių) keliami labai dideli virpesiai, šlaituose ir arti jų krašto pastatytų statinių perdaug didelės apkrovos ir kiti veiksniai.
dėl šlaitų stabilumo pažeidimų atsiradusios nuošliaužos Vilniuje (Geležinio Vilko gatvė, 2013)
Ypač palankios sąlygos nuošliaužai atsirasti yra tada, kai šlaito stabilumas ribinis, o gamtiniai veiksniai arba žmonių veikla (dažnai sutampantys) dar labiau sumažina šlaito uolienų vidinės trinties ir sankibos rodiklius. Nuošliauža slenka pamažu arba staigiai (pvz., susidaręs purvo srautas pasiekia net 100 km/h greitį). Povandeninės nuošliaužos žemynų šlaituose (jūrų, vandenynų, jų įlankų panuovolyje) labiausiai tikėtinos ten, kur didelių upių atplukdomos drumzlės sugula į purų, minkštą ir pusiau skystą (turi 60−80 % vandens) terigeninį dumblą (dešimčių, šimtų metrų storymes). Tokia mažo sankabumo masė yra paslanki, gali savaime pajudėti ir menko nuolydžio panuovolio paviršiumi.
Jei slinkimą sužadina žemės drebėjimas ar kylančios cunamio bangos, nuošliauža įgauna ypač didelį pagreitį ir mastą. Pvz., dėl žemės drebėjimo Japonijoje ties Honsiu sala 1923 įvykusi povandeninė nuošliauža nuo Sagami įlankos dugno pasiglemžė apie 70 mlrd. m3 dumblo ir per kelias minutes nučiuoždino į giliavandenį Japonijos lovį Ramiajame vandenyne.
Sausumos nuošliaužos darko kraštovaizdį, sunaikina saugomus gamtos paminklus (pvz., 2007 06 03 – Geizerių slėnyje Kamčiatkoje), derlingas žemės ūkio naudmenas, inžinerinius statinius ir įrenginius (gyvenamuosius namus, gyvenvietes, įmones, transporto magistrales), sukelia katastrofas, pvz., 1920 per vieną didžiausių nuošliaužų Kinijoje žuvo daugiau kaip 200 000 žmonių. Povandeninės nuošliaužos nutraukia, sumaigo jūrų dugne paklotus naftotiekių ir dujotiekių vamzdynus, elektros, ryšių kabelius, sutraiško povandeninio plaukiojimo aparatus. Nuošliaužos yra dažnas gamtos reiškinys įvairiais geologiniais laikotarpiais.
nuošliaužos prevencija gręžininiais betoniniais poliais: 1 – šlaito linija, 2 – spėjamas šliaužimo paviršius, 3 – gręžininiai poliai, 4 – stabilus gruntas
Nuošliaužų galima išvengti nuolat stebint ir tiriant potencialiai nestabilių šlaitų (skardžių), pakrančių ir jų aplinkos geomorfologinę ir geologinę sandarą, veikiančių ugnikalnių (ypač arčiau gyvenviečių) ypatumus, jų būsenos pasikeitimus, pagal atliktus šlaitų stabilumo skaičiavimus taikant parinktas nuošliaužų prevencijos priemones, koreguojant ar visai stabdant ūkinę veiklą.
Techninėmis priemonėmis galima sustabdyti nuošliaužas sukeliančius procesus. Upės ardomas šlaitas išgrindžiamas akmenimis, išklojamas betono arba akmens plokštėmis, specialiais tinklais arba kitaip tvirtinamas, srovė nukreipiama nuo kranto bunomis, vandens srovių, bangų mūšos ardomas jūros krantas apsaugomas bangolaužiais. Kritulių vandeniui surinkti prieš šlaito briauną kasamas griovys, iš kurio paviršinį vandenį (kaip ir požeminį) geriausia nuleisti drenažu. Šlaito paviršius lyginamas, mažinant šlaito nuolydį daromos pakopos. Nestabilų gruntą gerai sulaiko atraminės sienos šlaito apačioje, poliai, per išgręžtus gręžinius įleisti į stabilų gruntą (apie 2 m), arba gręžiniai, pripildyti betono (gręžininiai poliai). Kartais didinamas šlaito uolienų atsparumas stūmimui, pvz., smėlingosios uolienos užšaldomos, silikatinamos, molingosios – apdorojamos termiškai arba elektroosmosu, supleišėjusios uolingosios – cementuojamos, bitumuojamos. Nestabili, linkusi šliaužti šlaito uolienų dalis gali būti nukasama ir keičiama patvaresnėmis uolienomis.
2856