núosprendis, teisingumo vykdymo aktas. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme dažniausiai baigiamas nuosprendžio priėmimu. Teismo nuosprendis, kaip didžiausias teisinės galios procesinis dokumentas, turi būti teisėtas, pagrįstas, teisingas ir įtikinamas.
LIETUVOJE Baudžiamojo proceso kodekse (2002, įsigaliojo 2003) įtvirtintos nuosprendžio 3 sampratos: pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje priimtas dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu (jam skiriama bausmė) arba nekaltu (jis atleidžiamas nuo bausmės); dokumentas, kuriuo apeliacinis teismas pakeičia arba panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį; dokumentas, kuriuo pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismas nutraukia bylą. Nuosprendžiu laikomas ir teismo baudžiamasis įsakymas. Nuosprendyje atsakoma į baudžiamosios bylos svarbiausius klausimus ir priimami atitinkami sprendimai. Nuosprendyje teismas privalo tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir nebūtų nuteisti nekalti asmenys. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis skelbia, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Lietuvos teismai nuosprendžius priima Lietuvos Respublikos vardu. Teismas valstybės vardu nusprendžia, ar esama nusikalstamos veikos, ar kaltinamasis yra kaltas ir kokia bausmė jam skiriama. Jei asmuo išteisinamas, tai taip pat turi būti paskelbta valstybės vardu. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis privalomas visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms, pareigūnams, bendrovėms, įstaigoms, organizacijoms ir asmenims, jis turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomas visoje Lietuvos teritorijoje. Nuosprendžio priėmimu byla išsprendžiama iš esmės, ir tuo baigiamas pirmosios instancijos procesas.
Pirmosios instancijos teismas priima 3 rūšių nuosprendžius: apkaltinamuosius, išteisinamuosius ir nuosprendžius, kuriais baudžiamoji byla nutraukiama, o kaltinamasis atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Nuosprendį sudaro įžanginė, aprašomoji ir rezoliucinė dalys, kurios turi derėti tarpusavyje, sudaryti bendrą sistemą. Atsižvelgiant į didžiulę procesinę ir visuomeninę nuosprendžio, kaip teisingumo akto, reikšmę, įstatymų leidybos institucija ne tik nurodo nuosprendžio turinio ir formos reikalavimus, bet taip pat nustato jo priėmimo tvarką ir sąlygas. Svarbiausia sąlyga, garantuojanti teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą, yra teisėjų pasitarimo slaptumas (nuosprendis priimamas pasitarimų kambaryje). Kita svarbi nuosprendžio priėmimo sąlyga – įrodymų panaudojimo nuosprendyje ribos. Teismas pagrindžia nuosprendį tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, gali remtis tais duomenimis, kurie teisiamajame posėdyje buvo ištirti tiesiogiai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šiais parodymais galima remtis tik kaip vienu iš įrodymų, bet tokie parodymai baudžiamojoje byloje negali būti lemiantys ir vieninteliai įrodymai. Jei teismas nuosprendžio priėmimo metu nustato, kad neišsamiai ištirtos kai kurios bylos aplinkybės, jis gali atnaujinti įrodymų tyrimą. Baigęs atnaujintą įrodymų tyrimą teismas pakartoja privalomas procedūras: išklauso baigiamąsias kalbas, suteikia paskutinį žodį kaltinamajam, po to išeina į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio. Baudžiamojo proceso kodekse numatyta teisėjų pasitarimo ir balsavimo tvarka, kuri galioja priimant nuosprendį tais atvejais, kai baudžiamąją bylą nagrinėja 3 teisėjų kolegija. Nuosprendžio priėmimo metu klausimai išsprendžiami balsų dauguma, išskyrus dėl laisvės atėmimo bausmės iki gyvos galvos. Ši bausmė kaltinamajam gali būti paskirta tik bendru sutarimu. Kai bylą nagrinėja 1 teisėjas, jis nuosprendį priima taip pat pasitarimų kambaryje, bet be specialios procedūros. Kai teismas kolegialiai arba teisėjas vienas apsvarsto ir išsprendžia klausimus priimti nuosprendį, surašomas nuosprendis. Jį kolegialiai nagrinėtoje byloje gali surašyti posėdžio pirmininkas ar bet kuris priimant nuosprendį dalyvavęs teisėjas. Kai nuosprendį priima vienas teisėjas, jis pats jį ir surašo.
Nuosprendis turi būti logiškas, aiškus, pakankamai glaustas, bet išsamus. Nuosprendį pasirašo visi jį priėmę teisėjai. Teismo nuosprendis paskelbiamas viešai (ne vien kaltinamajam), net kai byla teisme buvo nagrinėjama neviešai. Nuosprendis turi būti skelbiamas visas, negali būti išdėstomas sutrumpintai. Nuosprendį paskelbęs teisėjas paaiškina teismo dalyviams nuosprendžio apskundimo tvarką ir terminus, o kaltinamajam – dar ir paskirtų bausmių vykdymo ypatumus. Nuo nuosprendžio paskelbimo momento prasideda jo apeliacinio apskundimo terminas. Paskelbtas nuosprendis tampa procesiniu aktu, kurį galima pakeisti tik įstatymo nustatyta tvarka.
1431