núostata, žmogaus pasirengimas, polinkis suvokti objektą, numatyti situaciją, atlikti tam tikrą su tuo objektu susijusią tikslingą veiklą. Nuostata susiformuoja tam tikromis aplinkybėmis per tam tikrą laiką tenkinant materialius ir dvasinius poreikius, įgyjant konkrečios patirties (tam tikrų žinių, įspūdžių, įgūdžių, įpročių, požiūrių). Šioji sąlygiškai pastovi asmenybės patirtis lemia vienodo įprasto atsako į aplinkos poveikius (kito mintis, susidariusią situaciją) turinį ir būdą. Ilgainiui nuostata kinta, kai nauja informacija griauna senas nuostatas (įvyksta nuostatų reversija). Joms pasikeitus keičiasi ir žmogaus elgesys. Nuostatos svarbiausios funkcijos: daro veiklą pastovią, nuoseklią, tikslingą, ją stabilizuoja, padeda išlaikyti jos kryptingumą nuolat kintančiomis aplinkybėmis, išvaduoja žmogų nuo būtinumo priimti sprendimus ir valingai kontroliuoti veiklą standartiškomis, jau patirtomis aplinkybėmis. Kartais nuostata lemia veiklos inertiškumą, sustingimą, trukdo prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Nuostatos efektai labiausiai išryškėja pakitus veiklos sąlygoms. Nuostatos turinį lemia tai, kokią vietą veiklos struktūroje užima objektyvus veiksnys, sukeliantis tą nuostatą. Pagal tai, į kokį objektyvų veiklos veiksnį (motyvą, tikslą, veiklos sąlygą) nuostata yra nukreipta, skiriami 3 hierarchiški veiklos reguliavimo lygmenys – prasminė, tikslinė ir operacinė nuostata.
Prasminė nuostata yra žmogaus veikloje atsiskleidžiantis jo santykis su asmenybinę prasmę turinčiais objektais ir atsiranda iš socialinių nuostatų – nuo grupės normų priklausomas kryptingumas standartiškai reaguoti į klausimus, kitokius aplinkos poveikius. Prasminę nuostatą sudaro informacinis komponentas (požiūris į aplinką, vaizdas to, ko žmogus siekia), emocinis vertinamasis komponentas (antipatijos ir simpatijos) reikšmingiems objektams ir elgesio komponentas (pasirengimas atlikti veiklą, susijusią su asmenybinę prasmę turinčiu objektu). Prasminės nuostatos padeda žmogui pritapti prie socialinės aplinkos normų ir vertybių sistemos (instrumentinė funkcija), skatina saviraišką (vertybinė ir išraiškos funkcija), reiškiasi kaip siekimas susisteminti žinių, normų, vertybių asmenybines prasmes (pažintinė funkcija). Veikloje susidariusios žmogaus prasminės nuostatos gali iškilti žmogui susidūrus su daugeliu panašios reikšmės objektų ir nulemti jo elgesį daugelyje panašių situacijų. Tokios prasminės nuostatos pasidaro apibendrintos ir tampa asmenybės bruožais. Tikslinės ir operacinės nuostatos kinta mokantis, priklauso tik nuo žmogaus veiklos kitimo. Tikslinę nuostatą sukelia tikslas, ji padaro veiksmus pastovius. Jeigu veiksmas nutrūksta, tikslinė nuostata reiškiasi kaip dinamiškos tendencijos baigti nutrauktą veiksmą. Operacinė nuostata iškyla tada, kai spręsdamas kokį nors uždavinį žmogus visų pirma paiso esamos situacijos aplinkybių ir galimų aplinkybių prognozės, paremtos ankstesne panašiomis aplinkybėmis įgyta patirtimi. Operacinė nuostata būdinga stereotipiniam mąstymui, konformistinei asmenybei. Psichofiziologiniai mechanizmai, realizuojantys įvairias operacines nuostatas, reiškiasi kaip bendras organizmo tonusas, rodantis žmogaus bendrą pasirengimą, tam tikrą sensorinį ir motorinį nusiteikimą, po kurio atliekami tam tikri veiksmai.
Nuostata yra asmenybės dispozicijų (žmogaus polinkis vienaip ar kitaip elgtis, atlikti veiksmus tam tikra tvarka) darinys. Sudėtingesnėmis dispozicijomis laikomos pažiūros (žmogaus sąmonėje perdirbtos mokslinės, filosofinės, religinės ar gyvenimo praktikos žinios, įprasmintos kaip priimtina tiesa apie esminius būties ir tikrovės dalykus), įsitikinimai, įsitikrinimai (logika ir tikrovės pažinimu grindžiamas įsitikinimas, tapęs tvirtu asmenybės sampratos sąmonės elementu; intelektinės veiklos padarinys, nekeliantis abejonių tuo, kas žinoma), idealai. Aukščiausia asmenybės dispozicija laikoma vertybinė orientacija, nes ji apibūdina brandžios asmenybės parengtį veikti remiantis vertybėmis, kurių pagrindas – pažiūros, įsitikinimai, nuostatos. Artimas nuostatai yra įtaigumas (emocinė, intelektinė ir valinė asmenybės parengtis nekritiškai priimti išorės poveikius ir pagal juos reguliuoti elgesį). Ši parengtis yra bendra visiems žmonėms būsena. Kai kurie žmonės lengviau negu kiti pasiduoda išorės poveikiams (didelis įtaigumas turi neigiamos įtakos pažintinei, kūrybinei veiklai, t. y. jį galima paaiškinti kaip emocinės, intelektinės, valinės motyvacijos bejėgiškumą). Įtaigumą didina šie veiksniai: nuovargis, didelis susijaudinimas, netikrumo būsena, savęs neįvertinimas, lengvabūdiškumas, socialinis priklausomumas, pasidavimas autoriteto įtakai, situacijos daugiareikšmiškumas, laukimas atgauti tai, kas prarasta, ir kita. Visi šie veiksniai specifiškai motyvuoja elgesį, lengvai keičia turimas nuostatas, paverčia išorės poveikius paties žmogaus veiklos motyvais. Artima nuostatai ir įtaigumui dispozicija yra konformizmas, kuris reiškiasi per žmogaus santykius su grupe. Žmogus nesąmoningai pasiduoda grupės nuostatoms, pagal kurias mąstoma ir elgiamasi (t. y. nuostata neišsiskirti iš savo grupės reguliuoja grupei priimtiną elgesį).
Nuostatos sąvoką eksperimentinėje psichologijoje 19 a. pabaigoje pradėjo vartoti vokiečių psichologai. Jų teigimu, nuostata yra ankstesnės patirties nulemtas veiksnys (pasirengimas veikti), nuo kurio priklauso, kokiu greičiu žmogus reaguoja į suvokiamą situaciją (L. Lange, 1863–1936), kokios susidaro susivokimo iliuzijos (G. E. N. Mülleris, F. Schumannas, 1863–1940). Nuostata buvo vadinama iškėlus užduotį atsirandanti nesąmoninga parengties būsena, lemianti psichikos įvairių procesų kryptingumą (N. K. Achas). 20 a. antroje pusėje socialinės nuostatos sąvoką pradėjo vartoti socialinė psichologija ir sociologija. Socialinė nuostata yra žmonių, kaip grupės (arba visuomenės) narių, subjektyvus nusiteikimas tam tikrų vertybių atžvilgiu. Šis nusiteikimas lemia ir tai, kad žmogus turi laikytis tam tikrų visuomenės priimtų elgesio normų (Jungtinių Amerikos Valstijų filosofas ir sociologas F. W. Znanieckis). Nuostatą, kaip vieną pagrindinių psichikos ryšių, tyrė gruzinų psichologas D. Uznadzė. Pasak jo, nuostata yra tam tikra žmogaus modifikacija, jo pasirengimas suvokti būsimus įvykius ir atlikti tam tikrus veiksmus, žmogaus tikslingo selektyvaus aktyvumo pagrindas. Nuostata atsiranda, kai susiduria 2 veiksniai: poreikis ir jo patenkinimas. Bendroji psichologija nuostatos sąvoką vartoja tikslingo gyvūnų elgesio, organizmo fiziologinio prisitaikymo prie numatomų situacijų, psichikos procesų atrankos ir kryptingumo, asmenybės veiklos nesąmoningos reguliacijos, asmenybės bruožų susidarymo problemoms tirti. Socialinė psichologija nuostatos sąvoką vartoja įvairiems tyrimams: žmogaus, kaip grupės nario, santykių su įvairiais socialiniais objektais, savireguliacijos, socialinio elgesio pastovumo ir darnumo, socializacijos ir požiūrių kitimo (pvz., dėl propagandos poveikio; propogandos psichologija), be to, tam tikroje situacijoje atsidūrusio žmogaus galimam elgesiui prognozuoti. Nuostatos funkcijas, efektus ir turinį geriausiai parodo jos poveikio reguliacijos tyrimai.