nuotolinis mokymas

moksleivis mokosi nuotoliniu būdu

nuotolnis mókymas, mokymo proceso organizavimo būdas, kai mokomoji medžiaga perduodama, mokymo procesas valdomas ir žinios vertinamos per nuotolį, pasitelkiant informacines komunikacines technologijas.

Nuotolinio mokymo bruožai

Pagrindinis nuotolinio mokymo bruožas – fizinė mokytojo ir mokinio (studento) atskirtis erdvėje, jų bendravimas pasitelkiant informacines technologijas, medijas ir kitas priemones. Mokymasis vyksta ne klasėje ar auditorijoje, bet namuose ar kitoje vietoje, kurioje yra kompiuteriai ir internetas.

Nuotolinio mokymo pagrindą sudaro naujosios informacinės technologijos ir bendravimo priemonės: elektroninis paštas, diskusijų forumai ir pokalbiai internete, virtualiosios mokymo terpės, garso ir vaizdo konferencijos bei kita. Nuotolinio mokymo metodai plėtojami ir diegiami labai sparčiai. Kai kuriais atvejais nuotolinis mokymas efektyvesnis už įprastą auditorinį mokymą, nes kompiuterinės technologijos leidžia tobuliau vizualizuoti informaciją ir aktyvinti besimokančius asmenis, suderinti norą tobulėti su patogumu, galima studijuoti savarankiškai, paties pasirinktu laiku ir intensyvumu. Nuotolinis mokymas ypač patogus specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems, dirbantiems, keliantiems kvalifikaciją asmenims, be to, yra pigesnis (mažiau išlaidų personalui, patalpoms). Nuotolinis mokymas teikiamas virtualioje mokymosi aplinkoje, vaizdo konferencijomis, atviraisiais švietimo ir kitais ištekliais, besimokantieji vertinami internetiniais klausimynais, diskusijų forumuose, vaizdo ir garso konferencijose, pateikiant rašto darbus ir kitais būdais. Nuotolinio mokymo medžiagą dažniausiai sudaro paskaitų tekstai su iliustracijomis, lavinimo užduotys, pratybų testai, programuoti įskaitų ir egzaminų klausimynai su atsakymų variantais. Papildomos nuotolinio mokymo medžiagos paieškai yra skirtos interneto specialios naršyklės.

Nuotoliniu mokymu užsiima mokymo ir kitos įstaigos, visuomeninės organizacijos, informacijos technologijų centrai, vyksta virtualios pamokos, paskaitos, seminarai.

Pagal mokymo ir mokymosi laiką skiriamas sinchroninis (vyksta fiksuotu laiku, kartais tam tikroje vietoje, naudojamos, pvz., vaizdo ir garso konferencijos), asinchroninis (vyksta bet kur ir bet kada, bendraujama naudojantis informacinėmis komunikacinėmis technologijomis, elektroniniu paštu) ir mišrusis (derinami sinchroninio ir asinchroninio mokymo elementai) nuotolinis mokymas.

Istorija

Nuotolinio mokymo pradmenų jau būta 19 a. – kaip neakivaizdinis būdas išsilavinimui įgyti savišvietos metodais, periodiškomis konsultacijomis bei įskaitų, egzaminų sesijomis. Pirmieji nuotolinio mokymosi kursai buvo organizuojami susirašinėjimo būdu – paštu buvo siunčiama mokymosi medžiaga ir įvertintos atliktos užduotys, paštu gaunamos atliktos užduotys. 1858 Londono universitetas pasiūlė nuotoliniu būdu įgyti mokslo laipsnį, 1873 Bostono universitetas (Jungtinės Amerikos Valstijos) – visuomenės skatinimo mokytis namuose programas. 1911 Sidnėjaus universitete (Australija) įsteigtas susirašinėjimo studijų skyrius.

1925 Ajovos universitetas (Jungtinės Amerikos Valstijos) vienas pirmųjų pradėjo organizuoti mokymosi kursus per radiją, vėliau ir per televiziją. Vėliau paplito mokymasis mokymosi medžiagą (pvz., užsienio kalbų) pateikiant garso ir vaizdo kasetėse, kompaktinėse plokštelėse.

1965 Viskonsino universitetas (Jungtinės Amerikos Valstijos) pradėjo naudoti vieną pirmųjų garso konferencijų sistemų – mokomąjį telefonų tinklą. Telefonu buvo teikiamos konsultacijos, aiškinama mokymo medžiaga, diskutuojama, užduodami klausimai. Vėliau pradėtos naudoti vaizdo konferencijos (mokomosios programos transliuotos mokymų centrams arba į besimokančiųjų kompiuterius). Aliaskos universitetas (Jungtinės Amerikos Valstijos) 1965 vienas pirmųjų pasiūlė nuotolinius kursus, transliuojamus palydoviniu ryšiu, taip kursai galėjo pasiekti net atokiausias vietoves, o mokytojai ir kursų dalyviai bendravo tiesiogiai.

Tobulėjant informacinėms technologijoms, atsiradus internetui pakito nuotolinio mokymo samprata, plito mokymasis naudojant kompiuterius ir internetą. Virtualiosios mokyklos paplito Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Australijoje. Kai kuriose mokyklose mokiniai daug laiko praleidžia nuotoliniu būdu mokydamiesi namuose, o į mokyklas atvyksta atlikti laboratorinių darbų, lankyti meno ir sporto užsiėmimų.

Nuotolinis mokymas kaip kokybiškai naujas ir pažangus mokymosi metodas susiformavo 20 a. paskutiniais dešimtmečiais. Nuo 1991 veikia Europos nuotolinio mokymo tinklas (Europe Distance Education Network, EDEN). Šiuolaikinio nuotolinio mokymo pradžia laikoma 20 a. pabaiga–21 a. pradžia, kai įsigalėjo internetas, tinklaveika, daugialypė terpė ir kitos modernios technologijos. Mokymosi medžiaga pateikiama elektroniniais dokumentais, kompiuterinėse laikmenose, naudojamos interaktyvios programos, virtualiosios klasės ir laboratorijos, atvirieji švietimo ištekliai, dalyvaujama nuotoliniuose seminaruose, konferencijose, kuriami specialūs tinklalapiai, užduotys atliekamos virtualioje aplinkoje ir kita.

Nuotolinis mokymas prasidėjus COVID‑19 pandemijai

Nuo 2020 dėl COVID‑19 protrūkio nuotolinis mokymas pradėtas plačiai taikyti daugelyje šalių. Pakitus mokymo ir mokymosi sąlygoms mokytojai ir mokiniai susidūrė su įvairiais sunkumais. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atliktos Europos mokytojų apklausos duomenimis, tik 6 % Europos mokytojų iki 2020 pradžios turėjo nuotolinio mokymo patirties, 24,9 % – ribotos patirties. Pereinant prie nuotolinio mokymo 43,3 % mokytojų padidėjo darbo krūvis ir įtampa, 28,2 % mokytojų susidūrė su sunkumais pritaikant medžiagą nuotoliniam mokymui, 27,5 % – parengiant nuotolinio mokymo turinį, 42,7 % – išlaikant mokinių susidomėjimą ir motyvaciją mokytis, 18,0 % – organizuojant darbą, 18,6 % – bendraujant su mokiniais, 13,1 % – bendraujant su tėvais (globėjais), 17,8 % – teikiant paramą specialiųjų poreikių turintiems mokiniams. 49,2 % mokinių ir 34,3 % mokytojų neturėjo arba turėjo ribotas galimybes naudotis informacinėmis technologijomis, 23,8 % mokytojų ir mokinių pasižymėjo prastu skaitmeniniu raštingumu. Išaugo specialių mokymo kursų mokytojams, naujų edukacinių programų, dalijimosi gerąja patirtimi, įvairių rekomendacijų poreikis.

Nuotolinis mokymas Lietuvoje

Lietuvoje 1931–40 Kaune veikė privati nuotolinio mokymo įstaiga Savišvieta (1931–37 Kalbaneum) – ji siuntinėjo paštu mokymo tekstus, konsultavo žodžiu ir raštu, bet mokslo baigimo dokumentų neišduodavo. Po Antrojo pasaulinio karo nuotoliniu mokymu rūpinosi vidurinių, specialiųjų ir aukštųjų mokyklų neakivaizdiniai skyriai.

Šiuolaikinė nuotolinio mokymo sistema pradėjo formuotis 20 a. 10 dešimtmečio viduryje, kai buvo įsteigti Kauno technologijos universiteto, Vilniaus universiteto nuotolinio mokymo centrai (tuo metu vadinti distancinio mokymo centrais), atsirado įvairūs trumpalaikiai kursai (kalbų, vadybos, finansų valdymo, kompiuterinio raštingumo ir kita) prie visuomeninių organizacijų, mokymo, informacijos ir kitų įstaigų. Buvo sukurta bendrojo ugdymo mokyklų nuotolinio mokymo sistema Virtuali klasė, nuotolinį mokymą taikė jaunųjų fizikų mokykla Fotonas, jaunųjų programuotojų mokykla, Lietuvos nacionalinė moksleivių akademija. 1998 pradėtas vykdyti projektas Distancinio mokymo plėtra Lietuvoje.

Iki 2020 nekontaktinis mokymo būdas vadintas nuotoliniu ugdymo proceso organizavimo būdu, jis buvo įgyvendinamas grupinio ir pavienio mokymosi forma. Nuotoliniu būdu mokėsi turintys įvairių sveikatos sutrikimų ar specialiųjų poreikių, besigydantys sanatorijose, dalyvaujantys didelio meistriškumo sportininkų rengimo stovyklose, tarptautinių dalykinių olimpiadų pasirengimo, tarptautinėse mokinių programose ar laikinai į užsienį išvykę mokiniai, t. p. suaugusieji įvairiuose kursuose, asmenys, kuriems buvo laikinai apribota ar atimta laisvė. Mokykloms, taikančioms nuotolinį mokymą, buvo nustatytos tam tikros sąlygos (būtinos priemonės virtualiam ugdymo procesui, galimybė mokiniams naudotis informacinėmis technologijomis, tinkamai pasirengę mokytojai ir kita). Pirmoji mokyti nuotoliniu būdu 2002 pradėjo Vilniaus Ozo vidurinė mokykla (nuo 2012 gimnazija), ji organizavo X klasės, nuo 2006 – VIII–XII klasių mokinių mokymą nuotoliniu būdu; čia kasmet mokosi daugiau kaip 200 mokinių iš Norvegijos, Airijos, Anglijos, Ispanijos, Belgijos, Sakartvelo, Italijos ir kitų šalių. Vėliau pagal patvirtintas nuotolinio ugdymo programas pradėjo dirbti Šiaulių Simono Daukanto gimnazija, Šiaulių Sandoros progimnazija, Akmenės suaugusiųjų mokymosi centras, Kretingos suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centras. Kitose ugdymo įstaigose nuotolinis mokymas taikytas laikinai į užsienį išvykusiems mokiniams ir deklaravusiems gyvenamąją vietą toje savivaldybėje, bet tos ugdymo įstaigos neturėjo teisės nuotoliniu būdu besimokantiems mokiniams išduoti mokslo baigimo pažymėjimo. Nuotoliniu būdu mokyta visų mokomųjų dalykų arba tik vadinamojo lituanistinio paketo dalykų (lietuvių kalbos, literatūros, istorijos, geografijos).

Iki COVID‑19 pandemijos nuotolinio mokymo procese dalyvavo labai nedaug mokinių ir mokytojų, nuotolinį mokymą taikė daugiau kaip 50 švietimo įstaigų, bet tik kelios dirbo pagal oficialiai patvirtintas programas.

Dėl COVID‑19 pandemijos 2020 03 16 paskelbus karantiną šalies mastu, siekiant suvaldyti žmogaus koronaviruso infekcijos COVID‑19 grėsmes, kilo poreikis plačiai taikyti nuotolinį mokymą mokymo, ugdymo, neformaliojo švietimo įstaigose. Norminiuose aktuose nustatyta, kad iki karantino režimo laikotarpio pabaigos pradinis, pagrindinis ir vidurinis ugdymas, profesinis mokymas ir aukštojo mokymo studijos vykdomos nuotoliniu būdu, nebeliko tikslinių moksleivių grupių reglamentavimo ir reikalavimų dėl mokyklų techninės ir edukacinės bazės. Švietimo sistema per trumpą laiką turėjo persitvarkyti, pakeisti tiesioginio mokymo ir ugdymo (dalykinio, socialinio, fizinio) formą į nuotolinio. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei kitos įstaigos organizuoja (perka, paskolina) mokinių ir mokytojų aprūpinimą kompiuteriais, specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų – reikalingomis priemonėmis. Mokykloms suteikta galimybė nemokamai naudotis įvairiomis mokymo platformomis, rūpinamasi ugdymo turiniu, organizuojami mokymai mokytojams, dalijamasi gerąja praktika. Mokantis nuotoliniu būdu mokiniams tenka daug dirbti savarankiškai. Pastebėta, kad dalis mokinių dėl įvairių priežasčių (informacinių technologijų priemonių stokos, nepakankamo kompiuterinio raštingumo, neadaptuoto nuotoliniam mokymui mokymo turinio, netinkamų mokymosi sąlygų, psichologinių veiksnių, atsipalaidavimo sumažėjus mokymosi kontrolei ir kitų) patyrė sunkumų mokydamiesi nuotoliniu būdu, nepakankamai įsisavino daugelio mokomųjų dalykų medžiagą.

L: Nuotolinis mokymasis: mokymosi galimybių išplėtimas / Švietimo problemos analizė 2012 Nr. 9 (73); Nuotolinis mokymas ar mokymo organizavimas nuotoliniu būdu / Švietimo problemos analizė 2020 Nr. 8 (186).

2217

2271