núovargis, žmogaus arba gyvūno fizinės ir psichinės būklės pakitimai, atsirandantys po tam tikrą laiką trukusios veiklos ir laikinai mažinantys jos efektyvumą. Žmogaus nuovargis būna fizinis, protinis (sukelia ilgas, sunkus ir įtemptas fizinis arba protinis darbas, gausus informacijos srautas) ir emocinis (sukelia emocinė įtampa, stiprūs arba monotoniški dirgikliai). Nuovargiui būdinga bendras silpnumas, pakitusi širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo, raumenų, nervų sistemos veikla, sulėtėjusi reakcija, sutrikusi judesių koordinacija, nusilpę regėjimas (rega) ir klausa, pablogėję atmintis, dėmesys, sulėtėję mąstymas ir orientacija, irzlumas. Nuvargus sumažėja darbingumas: žmogus nenori toliau dirbti, mažiau padaro, darbe padaugėja klaidų. Dėl nuovargio gali kilti avarijų ir nelaimingų atsitikimų. Nuovargiui būdingos neigiamos emocijos (abejingumas, bejėgiškumo, nemalonumo jausmas) gali kilti ne tik dėl fiziologinių veiksnių, bet ir dėl veiklos monotoniškumo, dėl to, kad ji neteikia pasitenkinimo.
Yra keletas nuovargį aiškinančių teorijų. Lokalinė humoralinio nuovargio teorija teigia, kad nuovargis kyla dėl raumenų pakitimų – išsekus energijos atsargoms ir raumenyse susikaupus medžiagų apykaitos produktų – metabolitų (nuovargio toksinai). Nervinio nuovargio teorija teigia, kad nuovargis, kaip ir darbingumas, priklauso nuo centrinės nervų sistemos pakitimų, galvos smegenų pusrutulių žievės jaudinimo ir slopinimo procesų sąveikos sutrikimų. Nustatyta, kad pirmiausia nuvargsta nerviniai centrai, vėliau – periferinės sinapsės, kurios perduoda jaudinimą iš nervų į raumenis, ir tik paskui – raumenys. Manoma, dėl ilgiau trunkančio dirginimo neuronų galūnėse išsiskiria mažiau mediatoriaus, padedančio perduoti jaudinimą, taip pat mažėja receptorių fermentinių sistemų (atsakingos už energijos gamybą), kurias veikia mediatorius, jaudrumas. Šie pokyčiai priklauso ir nuo ląstelės energijos išteklių eikvojimo. Po darbo, kuriam reikia neįprastos įtampos arba didelės fizinės jėgos, atsiranda ūminis nuovargis, kuris gali pereiti į persitempimą (dažnas tarp sportininkų – sutrinka širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemų veikla, kartais netenkama sąmonės). Po ilgai trunkančio monotoniško darbo atsiranda lėtinis nuovargis. Dirbant statišką ir monotonišką darbą nuvargstama greičiau, negu dirbant dinamišką darbą.
Nuovargis yra organizmo apsauginė reakcija, rodanti, kad reikia pailsėti. Ligotas, senas, silpnos konstitucijos, nepratęs, nesitreniravęs žmogus dažniausiai pavargsta greičiau. Tinkamai pailsėjus, gerai išsimiegojus nuovargis praeina ir darbingumas grįžta. Dėl nuolatinės poilsio stokos, blogų darbo ir buities sąlygų, netinkamo darbo ir poilsio režimo, nepakankamo rūpinimosi savo sveikata gali kilti patologinė organizmo būklė – pervargimas. Atsiranda apatija, bendras silpnumas, nuolat skauda galvą, sutrinka miegas, atmintis, dėmesys, nervų, širdies ir kraujagyslių, virškinimo sistemų veikla, vis labiau mažėja fizinis ir protinis darbingumas, organizmo atsparumas žalingiems veiksniams. Įprastas poilsis ir miegas nebepadeda atgauti darbingumo ir normalizuoti organizmo funkcinės būklės. Reikia iš esmės keisti darbo ir poilsio režimą, darbo ir buities aplinką, ilgiau ilsėtis (keliaujant, poilsio namuose, sanatorijose) arba net taikyti medikamentinį gydymą, psichoterapiją. Pervargimo profilaktikai ypač svarbu mėgstamas darbas, tinkamai organizuotas aktyvus poilsis gamtoje, sporto aikštelėse, atsipalaidavimas teatro, koncertų salėse, medžioklėje, žūklėje, sode.