núovargis, laipsniškas pažaidų kaupimasis elemente arba medžiagos bandinyje, kai jį veikia cikliškai kintami įtempiai. Nuo jų elemento arba bandinio paviršiuje atsiranda plyšys, kuriam pasiekus kritinį didumą (kai pažeista skerspjūvio dalis nebegali atlaikyti įtempių), elementas staigiai lūžta. Dažnai pirminis plyšys susidaro dėl įtempių koncentracijos – vietinių įtempių, kuriuos sukelia nevienalytės struktūros dariniai, sriegiai, išdrožos, skylės, įdubos. Kintamus įtempius sukelia garsinio dažnio mechaniniai virpesiai (akustinis nuovargis), kartotinė apkrova ir agresyvi aplinka (korozinis nuovargis), daugkartinis kaitinimas ir aušinimas (terminis nuovargis). Įtempių kitimas nuo mažiausių iki didžiausių sudaro įtempių ciklą, kuris gali būti simetrinis (paprastai būdingas sukamiems arba virpesių veikiamiems mašinų elementams) arba nesimetrinis. Įtempių ciklų, kuriuos iki suirimo atlaikė konstrukcijos elementas arba bandinys, skaičius rodo to elemento arba bandinio nuovarginį ilgalaikiškumą. Su tuo ciklų skaičiumi susijęs pažaidų kaupimosi mechanizmas. Jei ciklų mažiau nei 105, nuovargis vadinamas mažacikliu, o medžiagos savybė jam priešintis – mažacikliu stiprumu. Jei ciklų skaičius didesnis nei 105, nuovargis daugiaciklis. Konstrukcijos elemento arba bandinio savybė priešintis nuovargiui vadinama patvarumu, kurio svarbiausias rodiklis – patvarumo (arba nuovargio) riba. Tai įtempių ciklo, kurį konstrukcijos elementas arba bandinys nesuirdamas atlaiko neribotai daug kartų, didžiausias įtempis.
2381